Skip to main content

TEXT 61

TEXT 61

Texto

Tekstas

tāni sarvāṇi saṁyamya
yukta āsīta mat-paraḥ
vaśe hi yasyendriyāṇi
tasya prajñā pratiṣṭhitā
tāni sarvāṇi saṁyamya
yukta āsīta mat-paraḥ
vaśe hi yasyendriyāṇi
tasya prajñā pratiṣṭhitā

Palabra por palabra

Synonyms

tāni — esos sentidos; sarvāṇi — todos; saṁyamya — manteniendo bajo control; yuktaḥ — dedicado; āsīta — debe situarse; mat-paraḥ — en relación conmigo; vaśe — totalmente subyugados; hi — ciertamente; yasya — aquel que; indriyāṇi — sentidos; tasya — su; prajñā — conciencia; pratiṣṭhitā — fija.

tāni — tas jusles; sarvāṇi — visas; saṁyamya — valdydamas; yuktaḥ — užsiėmęs; āsīta — turi būti; mat-paraḥ — susietas su Manimi; vaśe — visiškai suvaldytos; hi — tikrai; yasya — tas, kurio; indriyāṇi — juslės; tasya — jo; prajñā — sąmonė; pratiṣṭhitā — tvirta.

Traducción

Translation

Aquel que restringe los sentidos, manteniéndolos totalmente bajo control, y fija su conciencia en Mí, es conocido como un hombre de inteligencia estable.

Tvirto intelekto žmogumi laikomas tas, kuris suturi savo jusles visiškai jas valdydamas, o sąmonę sutelkia į Mane.

Significado

Purport

En este verso se explica claramente que el estado de conciencia de Kṛṣṇa constituye el más alto concepto de la perfección del yoga. Y, a menos que uno esté consciente de Kṛṣṇa, es absolutamente imposible controlar los sentidos. Como se citó anteriormente, el gran sabio Durvāsā Muni riñó con Mahārāja Ambarīṣa, y, por orgullo, se enojó innecesariamente, a raíz de lo cual no pudo contener los sentidos. En cambio, el rey, aunque no era un yogī tan poderoso como el sabio sino un devoto del Señor, toleró silenciosamente todas las injusticias del sabio, y, en virtud de ello, salió triunfante. Como se menciona en el Śrīmad-Bhāgavatam (9.4.18–20), el rey pudo controlar los sentidos gracias a las cualidades siguientes:

KOMENTARAS: Aukščiausias yogos tobulumas – Kṛṣṇos sąmonė. Tai aiškiai sako posmas. Neįsisąmoninus Kṛṣṇos, juslių suvaldyti neįmanoma. Aukščiau buvo pasakota, kad didis išminčius Durvāsā Munis, be jokio pagrindo didžiuodamasis, susipyko su Mahārāja Ambarīṣa ir negalėjo suvaldyti savo jausmų. Kita vertus, nors karalius nebuvo toks galingas yogas, kaip išminčius, tačiau būdamas Viešpaties bhaktas, jis kentė neteisingus kaltinimus nepratardamas nė žodžio, todėl ir laimėjo. Karalius sugebėjo susivaldyti, nes pasižymėjo savybėmis, kurios yra aprašytos „Śrīmad-Bhāgavatam“ (9.4.18–20):

sa vai manaḥ kṛṣṇa-padāravindayor
vacāṁsi vaikuṇṭha-guṇānuvarṇane
karau harer mandira-mārjanādiṣu
śrutiṁ cakārācyuta-sat-kathodaye
sa vai manaḥ kṛṣṇa-padāravindayor
vacāṁsi vaikuṇṭha-guṇānuvarṇane
karau harer mandira-mārjanādiṣu
śrutiṁ cakārācyuta-sat-kathodaye
mukunda-liṅgālaya-darśane dṛśau
tad-bhṛtya-gātra-sparśe ’ṅga-saṅgamam
ghrāṇaṁ ca tat-pāda-saroja-saurabhe
śrīmat-tulasyā rasanāṁ tad-arpite
mukunda-liṅgālaya-darśane dṛśau
tad-bhṛtya-gātra-sparśe ’ṅga-saṅgamam
ghrāṇaṁ ca tat-pāda-saroja-saurabhe
śrīmat-tulasyā rasanāṁ tad-arpite
pādau hareḥ kṣetra-padānusarpaṇe
śiro hṛṣīkeśa-padābhivandane
kāmaṁ ca dāsye na tu kāma-kāmyayā
yathottama-śloka-janāśrayā ratiḥ
pādau hareḥ kṣetra-padānusarpaṇe
śiro hṛṣīkeśa-padābhivandane
kāmaṁ ca dāsye na tu kāma-kāmyayā
yathottama-śloka-janāśrayā ratiḥ

«El rey Ambarīṣa fijó la mente en los pies de loto del Señor Kṛṣṇa; ocupó las palabras en describir la morada del Señor; las manos, en limpiar el templo del Señor; los oídos, en oír los pasatiempos del Señor; los ojos, en ver la forma del Señor; el cuerpo, en tocar el cuerpo del devoto; la nariz, en oler la fragancia de las flores ofrecidas a los pies de loto del Señor; la lengua, en saborear las hojas de tulasī ofrecidas a Él; las piernas, en desplazarse al lugar sagrado en el que se halla el templo de Él; la cabeza, en ofrecerle reverencias al Señor; y los deseos, en satisfacer los deseos del Señor... y todas estas cualidades hicieron que fuera apto para convertirse en un devoto mat-para del Señor».

„Karalius Ambarīṣa sutelkė visas savo mintis į Viešpaties Krsnos lotosines pėdas, kalbą skyrė Viešpaties buveinei apibūdinti, rankomis tvarkė Viešpaties šventyklą, ausimis jis klausėsi pasakojimų apie Viešpaties pramogas, akimis žvelgė į Viešpaties pavidalą, kūnu liesdavo bhakto kūną, nosimi uodė Viešpaties lotosinėms pėdoms paaukotų gėlių aromatą, liežuviu ragavo Viešpačiui pasiūlytų tulasī lapelių skonį, kojomis keliaudavo į šventą vietą, kurioje buvo Viešpaties šventykla, galvą lenkdavo prieš Viešpatį, o visus savo norus susiejo su Viešpaties norais . . . Visos šios savybės leido jam tapti Viešpaties mat-para bhaktu.“

La palabra mat-para es de lo más significativa en relación con esto. En la vida de Mahārāja Ambarīṣa se describe la manera en que uno puede convertirse en un mat-para. Śrīla Baladeva Vidyābhūṣaṇa, un gran erudito y ācārya de la línea de los mat-para, señala: mad-bhakti-prabhāvena sarvendriya-vijaya- pūrvikā svātma-dṛṣṭiḥ su-labheti bhāvaḥ. «Los sentidos pueden llegarse a controlar por completo, únicamente en virtud del poder del servicio devocional que se le presta a Kṛṣṇa». También se da el ejemplo del fuego: «Así como un fuego ardiente quema todo lo que haya en un cuarto, así mismo el Señor Viṣṇu, situado en el corazón del yogī, quema toda clase de impurezas». El Yoga-sūtra también prescribe meditar en Viṣṇu, y no la meditación en el vacío. Los supuestos yogīs que meditan en otra cosa que no sea la forma de Viṣṇu simplemente pierden el tiempo en una vana búsqueda de algo fantasmagórico. Tenemos que estar conscientes de Kṛṣṇa —consagrados a la Personalidad de Dios—. Esa es la finalidad del yoga.

Šiuo atveju labai svarbus žodis mat-para. Kaip galima tapti mat-para, rodo Mahārājos Ambarīṣos gyvenimas. Didis eruditas ir ācārya, priklausęs mat-para linijai, Śrīla Baladeva Vidyābhūṣaṇa pastebi: mad-bhakti- prabhāvena sarvendriya-vijaya-pūrvikā svātma dṛṣṭiḥ sulabheti bhāvaḥ. „Visiškai suvaldyti jusles įmanoma tiktai pasiaukojimo tarnystės Kṛṣṇai jėga.“ Todėl tai iliustruojant kartais pateikiamas toks pavyzdys: kaip ugnis viską sudegina kambaryje, taip ir Viešpats Viṣṇu, glūdintis yogo širdyje, sudegina visas ten esančias nešvarybes. Beje, ir „Yoga-sūtroje“ nurodoma medituoti Viṣnu, o ne tuštumą. Tariamieji yogai, kurie nemedituoja Viṣṇu lygio objektų, tik tuščiai švaisto savo laiką, bergždžiai siekdami išvysti kokią nors fantasmagoriją. Mes privalome įsisąmoninti Kṛṣną – būti atsidavę Dievo Asmeniui. Toksai tikrosios yogos tikslas.