Skip to main content

TEXT 26

TEXT 26

Texto

Tekstas

atha cainaṁ nitya-jātaṁ
nityaṁ vā manyase mṛtam
tathāpi tvaṁ mahā-bāho
nainaṁ śocitum arhasi
atha cainaṁ nitya-jātaṁ
nityaṁ vā manyase mṛtam
tathāpi tvaṁ mahā-bāho
nainaṁ śocitum arhasi

Palabra por palabra

Synonyms

atha — sin embargo; ca — también; enam — esta alma; nitya-jātam — que siempre nace; nityam — siempre; — o bien; manyase — así piensas; mṛtam — muerta; tathā api — aun así; tvam — tú; mahā-bāho — ¡oh, tú, el de los poderosos brazos!; na — nunca; enam — acerca del alma; śocitum — lamentarse; arhasi — merece.

atha — tačiau jeigu; ca — taip pat; enam — ši siela; nitya-jātam — nuolat gimsta; nityam — visą laiką; — arba; manyase — tu taip manai; mṛtam — miršta; tathā api — vis tiek; tvam — tu; mahā-bāho — o tvirtaranki; na — niekada; enam — dėl sielos; śocitum — sielvartauti; arhasi — verta.

Traducción

Translation

Sin embargo, si crees que el alma [o el conjunto de las señales de vida] nace siempre y muere para siempre, aun así no tienes por qué lamentarte, ¡oh, tú, el de los poderosos brazos!

Tačiau jeigu tu, o tvirtaranki, vis dėlto manai, kad siela [ar gyvybės požymiai] vis gims ir mirs amžiams, vis tiek nėra dėl ko sielvartauti.

Significado

Purport

Siempre existe una clase de filósofos muy semejantes a los budistas, que no creen en la existencia separada del alma más allá del cuerpo. Cuando el Señor Kṛṣṇa habló el Bhagavad-gītā, parece ser que esa clase de filósofos ya existía, y se los conocía como los lokāyatikas y vaibhāṣikas. Estos filósofos sostenían que las señales de vida aparecen cuando las combinaciones materiales alcanzan cierta condición de madurez. El científico material moderno y los filósofos materialistas también son de la misma opinión. Según ellos, el cuerpo es una combinación de elementos físicos, y en determinada etapa las señales de vida se desarrollan por la interacción de los elementos químicos y físicos. La ciencia de la antropología se basa en esta filosofía. En la actualidad, muchas seudorreligiones —que ahora se están poniendo de moda en los Estados Unidos— también se adhieren a esta filosofía, como lo están haciendo las sectas budistas, nihilistas y no devocionales.

KOMENTARAS: Visais laikais būna filosofų, kurie, lygiai kaip ir budistai, netiki, kad siela gali egzistuoti atskirai be kūno. Yra žinoma, kad tokių filosofų būta ir tais laikais, kai Viešpats Kṛṣṇa perteikė „Bhagavad- gītą“. Jie vadinosi lokāyatikos ir vaibhāṣikos. Šios pakraipos filosofai tvirtina, kad gyvybės simptomai pasireiškia tam tikrame brandžiame materijos elementų jungimosi etape. Panašiai mąsto ir šių laikų mokslininkai bei filosofai materialistai. Pasak jų, kūnas yra fizinių elementų junginys, o gyvybės požymiai jame atsiranda tam tikros fizinių bei cheminių elementų tarpusavio sąveikos metu. Šia idėja pagrįstas antropologijos mokslas. Šiuo metu šios filosofijos laikosi daugelis pseudoreligijų, sparčiai populiarėjančių Amerikoje, bei nihilistinės budizmo sektos, kurioms yra svetima pasiaukojimo Viešpačiui dvasia.

Incluso si Arjuna no creía en la existencia del alma, como se indica en la filosofía vaibhāṣika, aun así no había causa alguna de lamentación. Nadie lamenta la pérdida de una cierta masa de sustancias químicas y por ello deja de desempeñar su deber prescrito. Por otra parte, en la ciencia moderna y en la guerra científica se desperdician muchas toneladas de sustancias químicas para vencer al enemigo. De acuerdo con la filosofía vaibhāṣika, la supuesta alma, o ātmā, desaparece con el deterioro del cuerpo. De modo que, sea cual fuere el caso, ya sea que Arjuna aceptara la conclusión védica de que existe un alma atómica o que no creyera en la existencia del alma, no tenía por qué lamentarse. Según esta teoría, puesto que hay muchísimas entidades vivientes que se generan de la materia a cada momento, y muchísimas de ellas que son aniquiladas a cada momento, no hay por qué afligirse por semejante incidente. Si el alma no iba a volver a nacer, no había motivo de que Arjuna temiera ser afectado por reacciones pecaminosas a causa de matar a su abuelo y a su maestro. Pero, al mismo tiempo, Kṛṣṇa se dirigió a Arjuna sarcásticamente y lo llamó mahā-bāho, él de los poderosos brazos, porque al menos Él no aceptaba la teoría de los vaibhāṣikas, la cual deja a un lado la sabiduría védica. Arjuna, como kṣatriya que era, pertenecía a la cultura védica, y le correspondía seguir los principios de ella.

Jeigu Arjuna ir netikėtų egzistuojant sielą (o toks požiūris atitinka vaibhāṣikos filosofiją), vis tiek jis neturėtų jokio pagrindo sielvartauti. Ar verta krimstis, jei bus prarasta kažkiek tai cheminių medžiagų? Argi galima dėl to nebevykdyti savo pareigos? O juk šiuolaikinio mokslo ir karo reikalams – kad tik pavyktų nugalėti priešą – sunaudojamos tonos chemikalų. Vaibhāṣikos filosofija teigia, kad vadinamoji siela, ātmā, pražūva kartu su kūnu. Taigi, ar Arjuna pritartų Vedų išvadoms dėl atomo dydžio sielos egzistavimo, ar netikėtų jos buvimu, sielvartauti nėra pagrindo. Vaibhāṣikos filosofija teigia, kad kiekvieną akimirką materija generuoja didelį kiekį gyvųjų esybių ir kiekvieną akimirką gausybė jų žūva, taigi neverta nė pergyventi dėl tokių niekų. O jeigu jau sielai negresia joks atgimimas, tai Arjunai ir nereikia bijoti jokio atpildo už savo nuodėmę – senelio ir mokytojo nužudymą. Tuo pat metu Kṛṣṇa sarkastiškai pavadina Arjuną mahā-bāhu, tvirtarankiu, nes jis bent jau nepripažįsta vaibhāṣikų teorijos, kuri prieštarauja Vedų išminčiai. Kaip kṣatriyas, Arjuna priklauso vediškajai kultūrai, todėl jam ir derėtų laikytis šios kultūros principų.