Mantra Thirteen

Trylikta mantra

Text

Tekstas

anyad evāhuḥ sambhavād
anyad āhur asambhavāt
iti śuśruma dhīrāṇāṁ
ye nas tad vicacakṣire

Synonyms

anyat — different; eva — certainly; āhuḥ — it is said; sambhavāt — by worshiping the Supreme Lord, the cause of all causes; anyat — different; āhuḥ — it is said; asambhavāt — by worshiping what is not the Supreme; iti — thus; śuśruma — I heard it; dhīrāṇām — from the undisturbed authorities; ye — who; naḥ — unto us; tat — about that subject matter; vicacakṣire — perfectly explained.

anyat — viena; eva — tikrai; āhuḥ — pasakyta; sambhavāt — garbinant Aukščiausiąjį Viešpatį, visų priežasčių priežastį; anyat — kita; āhuḥ — pasakyta; asambhavāt — garbinant tai, kas nėra Aukščiausiasis; iti — taip; śuśruma — aš girdėjau; dhīrāṇām — iš netrikdomos dvasios autoritetų; ye — kurie; naḥ — mums; tat — šį dalyką; vicacakṣire — išsamiai paaiškino.

Translation

It is said that one result is obtained by worshiping the supreme cause of all causes and that another result is obtained by worshiping what is not supreme. All this is heard from the undisturbed authorities, who clearly explained it.

Pasakyta, kad vienoks rezultatas pasiekiamas garbinant aukščiausiąją visų priežasčių priežastį, bet visai kitoks – garbinant tai, kas nėra aukščiausia. Tai išgirdome iš netrikdomos dvasios autoritetų, kurie išsamiai tai paaiškino.

Purport

The system of hearing from undisturbed authorities is approved in this mantra. Unless one hears from a bona fide ācārya, who is never disturbed by the changes of the material world, one cannot have the real key to transcendental knowledge. The bona fide spiritual master, who has also heard the śruti-mantras, or Vedic knowledge, from his undisturbed ācārya, never presents anything that is not mentioned in the Vedic literature. In the Bhagavad-gītā (9.25) it is clearly said that those who worship the pitṛs, or forefathers, attain the planets of the forefathers, that the gross materialists who make plans to remain here stay in this world, and that the devotees of the Lord who worship none but Lord Kṛṣṇa, the supreme cause of all causes, reach Him in His spiritual sky. Here also in Śrī Īśopaniṣad it is verified that one achieves different results by different modes of worship. If we worship the Supreme Lord, we will certainly reach Him in His eternal abode, and if we worship demigods like the sun-god or moon-god, we can reach their respective planets without a doubt. And if we wish to remain on this wretched planet with our planning commissions and our stopgap political adjustments, we can certainly do that also.

Šioje mantroje rekomenduojama klausytis netrikdomos dvasios autoritetų. Jei žmogus nesiklauso pamokymų iš bona fide ācāryos, kurio ramybės netrikdo permainos, vykstančios materialiame pasaulyje, transcendentinis pažinimas jam neprieinamas. Bona fide dvasinis mokytojas, kuris śruti-mantras (Vedų išmintį) taip pat išgirdo iš netrikdomo ācāryos, pats nieko neprasimano ir neteigia to, kas nėra pasakyta Vedų raštuose. „Bhagavad-gītā“ (9.25) aiškiai sako, kad tie, kurie garbina pitṛus (protėvius), eina į protėvių planetas, primityvūs materialistai, norintys likti šiame pasaulyje, gimsta jame, o Viešpaties bhaktai, garbinantys vien Viešpatį Kṛṣṇą, aukščiausiąją visų priežasčių priežastį, pasiekia Jį dvasiniame danguje. Ši „Śrī Īśopaniṣados“ mantra patvirtina ir tą mintį, kad skirtingi garbinimo būdai teikia skirtingus rezultatus. Garbindami Aukščiausiąjį Viešpatį, mes pasieksime Jį amžinoje Jo buveinėje, o jei garbinsime pusdievius – Saulės ar Mėnulio dievus, be abejonių, pasieksime jų valdomas planetas. Tačiau jei trokštame pasilikti mūsų apgailėtinoje planetoje su visais mūsų plano komitetais ir plyšių kaišymo politika, suprantama, galime padaryti ir tai.

Nowhere in authentic scriptures is it said that one will ultimately reach the same goal by doing anything or worshiping anyone. Such foolish theories are offered by self-made “spiritual masters” who have no connection with the paramparā, the bona fide system of disciplic succession. The bona fide spiritual master cannot say that all paths lead to the same goal and that anyone can attain this goal by his own mode of worship of the demigods or of the Supreme or whatever. Any common man can very easily understand that a person can reach his destination only when he has purchased a ticket for that destination. A person who has purchased a ticket for Calcutta can reach Calcutta, but not Bombay. But the so-called spiritual masters say that any and all paths will take one to the supreme goal. Such mundane and compromising offers attract many foolish creatures, who become puffed up with their manufactured methods of spiritual realization. The Vedic instructions, however, do not uphold them. Unless one has received knowledge from the bona fide spiritual master who is in the recognized line of disciplic succession, one cannot have the real thing as it is. Kṛṣṇa tells Arjuna in the Bhagavad-gītā (4.2):

Autentiškuose šventraščiuose nesurasime tvirtinimo, kad visi galų gale ateis į vieną tikslą, nesvarbu, kas ką veikia ir kam lenkiasi. Tas kvailas teorijas skleidžia tik apsišaukėliai „dvasiniai mokytojai“, neturintys nieko bendra su parampara, autentiška mokinių sekos sistema. Bona fide dvasinis mokytojas niekada nepasakys, kad visi keliai veda į tą patį tikslą ir kad nesvarbu, kaip ir kam lenktis – pusdieviui, Aukščiausiajam ar dar kam nors. Visiems juk aišku, kad pasiekti kelionės tikslą tegalima įsigijus bilietą iki norimos stotelės. Žmogus, nusipirkęs bilietą į Kalkutą, nuvyks į Kalkutą, bet ne į Bombėjų. Tuo tarpu vadinamieji „dvasiniai mokytojai“ sako, kad bet kuris kelias atves į galutinį tikslą. Tokios pasaulietinės, kompromisinės idėjos patraukia daug tamsuolių, kurie didžiuojasi prasimanytais dvasinio tobulėjimo metodais. Tačiau Vedos tam nepritaria. Jeigu žmogus gavo žinias iš netikro dvasinio mokytojo, kuris nepriklauso autoritetingai mokinių sekai, jis negali pasiekti apčiuopiamų rezultatų. „Bhagavad-gītoje“ (4.2) Kṛṣṇa sako Arjunai:

evaṁ paramparā-prāptam
imaṁ rājarṣayo viduḥ
sa kāleneha mahatā
yogo naṣṭaḥ parantapa

“This supreme science was thus received through the chain of disciplic succession, and the saintly kings understood it in that way. But in course of time the succession was broken, and therefore the science as it is appears to be lost.”

„Šis aukščiausiasis mokslas pasiekė mus mokinių seka ir šitaip jį patyrė visi šventieji karaliai. Tačiau ilgainiui seka nutrūko, ir dabar, atrodo, šis mokymas bus prarastas.“

When Lord Śrī Kṛṣṇa was present on this earth, the bhakti-yoga principles defined in the Bhagavad-gītā had become distorted; therefore the Lord had to reestablish the disciplic system beginning with Arjuna, who was the most confidential friend and devotee of the Lord. The Lord clearly told Arjuna (Bhagavad-gītā 4.3) that it was because Arjuna was His devotee and friend that he could understand the principles of the Bhagavad-gītā. In other words, only the Lord’s devotee and friend can understand the Gītā. This also means that only one who follows the path of Arjuna can understand the Bhagavad-gītā.

Tuo metu, kai Viešpats Śrī Kṛṣṇa apsireiškė žemėje, „Bhagavad-gītoje“ išdėstyti bhakti-yogos principai buvo iškraipyti. Todėl Viešpats turėjo atkurti mokinių seką ir jos pradininku pasirinko Arjuną, artimiausią Savo draugą ir bhaktą. Viešpats aiškiai pasakė Arjunai (BG 4.3), kad „Bhagavad-gītos“ tiesos yra suprantamos jam todėl, kad Arjuna yra Viešpaties draugas ir bhaktas. Kitaip sakant, tas, kuris nėra Viešpaties draugas ir bhaktas, „Gītos“ nesupras. Tai taip pat reiškia, kad suprasti „Bhagavad-gītą“ tegalima einant Arjunos pėdomis.

At the present moment there are many interpreters and translators of this sublime dialogue who care nothing for Lord Kṛṣṇa or Arjuna. Such interpreters explain the verses of the Bhagavad-gītā in their own way and postulate all sorts of rubbish in the name of the Gītā. Such interpreters believe neither in Śrī Kṛṣṇa nor in His eternal abode. How, then, can they explain the Bhagavad-gītā?

Mūsų laikais nemažai yra ir tokių, kurie, neturėdami nieko bendra su Viešpačiu Kṛṣṇa ir Arjuna, verčia šį didingą dialogą ir kuria įvairias interpretacijas. Tokie interpretuotojai savaip aiškina „Bhagavad-gītos“ tekstus ir šventraščių vardu skelbia visokiausias nesąmones. Jie netiki nei Śrī Kṛṣṇa, nei amžinos Jo buveinės egzistavimu. Tad ar gali jie aiškinti „Bhagavad-gītą“?

Kṛṣṇa clearly says that only those who have lost their sense worship the demigods for paltry rewards (Bhagavad-gītā 7.20, 23). Ultimately He advises that one give up all other ways and modes of worship and fully surrender unto Him alone (Bhagavad-gītā 18.66). Only those who are cleansed of all sinful reactions can have such unflinching faith in the Supreme Lord. Others will continue hovering on the material platform with their paltry ways of worship and thus will be misled from the real path under the false impression that all paths lead to the same goal.

Kṛṣṇa aiškiai sako, kad tik praradusieji sveiką nuovoką garbina pusdievius, tikėdamiesi iš jų menkų malonių (BG 7.20, 23). Knygos pabaigoje Kṛṣṇa pataria atsisakyti visų kitų kelių bei garbinimo būdų ir visiškai atsiduoti Jam (BG 18.66). Tačiau tvirtai tikėti Aukščiausiąjį Viešpatį gali tik žmonės, visiškai nusiplovę nuodėmes. O kiti toliau blaškysis po materialųjį pasaulį, įsikibę nevykusių garbinimo formų, ir išklys iš teisingo kelio, klaidingai manydami, kad visi keliai veda į vieną tikslą.

In this mantra of Śrī Īśopaniṣad the word sambhavāt, “by worship of the supreme cause,” is very significant. Lord Kṛṣṇa is the original Personality of Godhead, and everything that exists has emanated from Him. In the Bhagavad-gītā (10.8) the Lord says,

Šioje mantroje labai svarbi reikšmė tenka žodžiui sambhavāt – „garbinant aukščiausiąją priežastį.“ Viešpats Kṛṣṇa yra pirmapradis Dievo Asmuo, ir visa būtis yra kilusi iš Jo. „Bhagavad-gītoje“ (10.8) Viešpats sako:

ahaṁ sarvasya prabhavo
mattaḥ sarvaṁ pravartate
iti matvā bhajante māṁ
budhā bhāva-samanvitāḥ

“I am the source of all spiritual and material worlds. Everything emanates from Me. The wise who perfectly know this engage in My devotional service and worship Me with all their hearts.”

„Aš – dvasinių ir materialiųjų pasaulių pradžia. Viskas kyla iš Manęs. Išmintingieji, gerai suvokiantys tai, su atsidavimu tarnauja Man ir garbina Mane iš visos širdies.“

Here is a correct description of the Supreme Lord, given by the Lord Himself. The words sarvasya prabhavaḥ indicate that Kṛṣṇa is the creator of everyone, including Brahmā, Viṣṇu and Śiva. And because these three principal deities of the material world are created by the Lord, the Lord is the creator of all that exists in the material and spiritual worlds. In the Atharva Veda (Gopāla-tāpanī Upaniṣad 1.24) it is similarly said, “He who existed before the creation of Brahmā and who enlightened Brahmā with Vedic knowledge is Lord Śrī Kṛṣṇa.” Similarly, the Nārāyaṇa Upaniṣad (1) states, “Then the Supreme Person, Nārāyaṇa, desired to create all living beings. Thus from Nārāyaṇa, Brahmā was born. Nārāyaṇa created all the Prajāpatis. Nārāyaṇa created Indra. Nārāyaṇa created the eight Vasus. Nārāyaṇa created the eleven Rudras. Nārāyaṇa created the twelve Ādityas.” Since Nārāyaṇa is a plenary manifestation of Lord Kṛṣṇa, Nārāyaṇa and Kṛṣṇa are one and the same. The Nārāyaṇa Upaniṣad (4) also states, “Devakī’s son [Kṛṣṇa] is the Supreme Lord.” The identity of Nārāyaṇa with the supreme cause has also been accepted and confirmed by Śrīpāda Śaṅkarācārya, even though Śaṅkara does not belong to the Vaiṣṇava, or personalist, cult. The Atharva Veda (Mahā Upaniṣad 1) also states, “Only Nārāyaṇa existed in the beginning, when neither Brahmā, nor Śiva, nor fire, nor water, nor stars, nor sun, nor moon existed. The Lord does not remain alone but creates as He desires.” Kṛṣṇa Himself states in the Mokṣa-dharma, “I created the Prajāpatis and the Rudras. They do not have complete knowledge of Me because they are covered by My illusory energy.” It is also stated in the Varāha Purāṇa: “Nārāyaṇa is the Supreme Personality of Godhead, and from Him the four-headed Brahmā was manifested, as well as Rudra, who later became omniscient.”

Šiame posme Aukščiausiasis Viešpats labai tiksliai aprašo Save. Žodžiai sarvasya prabhavaḥ nurodo, kad Kṛṣṇa sukūrė visus mus, įskaitant Brahmą, Viṣṇu ir Śivą. Kadangi šias tris svarbiausias materialaus pasaulio dievybes sukūrė Viešpats, Jis yra visko, kas egzistuoja materialiame ir dvasiniame pasauliuose, kūrėjas. „Atharva Vedoje“ („Gopāla-tāpanī Upaniṣada“ 1.24) rasime tokius pat žodžius: „Tai Viešpats Kṛṣṇa egzistavo prieš Brahmos sukūrimą ir tai Jis perteikė Brahmai Vedų išmintį.“ „Nārāyaṇa Upaniṣada“ (1) taip pat sako: „Tada Aukščiausiasis Asmuo Nārāyaṇa panoro sukurti gyvąsias būtybes. Taip iš Nārāyaṇos gimė Brahmā. Nārāyaṇa sukūrė visus prajāpačius. Nārāyaṇa sukūrė Indrą. Nārāyaṇa sukūrė aštuonetą Vasu. Nārāyaṇa sukūrė vienuolika Rudrų. Nārāyaṇa sukūrė dvylika Ādityų.“ Nārāyaṇa yra pilnutinis Viešpaties Kṛṣṇos įsikūnijimas, todėl Nārāyaṇa ir Kṛṣṇa yra viena ir tas pat. Panašius žodžius rasime ir „Nārāyaṇa Upaniṣadoje“ (4): „Devakī sūnus [Kṛṣṇa] yra Aukščiausiasis Viešpats.“ Nārāyaṇos ir aukščiausiosios priežasties tapatumą pripažino ir patvirtino Śrīpāda Śaṅkarācārya, nors Śaṅkara nepriklauso vaiṣṇavų, t. y. personalistų, kultui. „Atharva Vedoje“ („Mahā Upaniṣada“ 1) taip pasakyta: „Pradžioje tebuvo Nārāyaṇa. Nebuvo nei Brahmos, nei Śivos, nei ugnies, nei vandens, nei žvaigždžių, nei saulės, nei mėnulio. Viešpats nebūna vienišas, Jis kuria, kaip Pats to nori.“ Kṛṣṇa sako „Mokṣa-dharmoje“: „Aš sukūriau prajāpačius ir Rudras. Jie nepažįsta Manęs iki galo, nes Mano iliuzinė energija temdo jų protus.“ „Varāha Purāṇoje“ pasakyta: „Nārāyaṇa – Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Iš Jo radosi keturgalvis Brahmā, taip pat Rudra, kuris vėliau tapo visa žinančiu.“

Thus all Vedic literature confirms that Nārāyaṇa, or Kṛṣṇa, is the cause of all causes. In the Brahma-saṁhitā (5.1) also it is said that the Supreme Lord is Śrī Kṛṣṇa, Govinda, the delighter of every living being and the primeval cause of all causes. The really learned persons know this from evidence given by the great sages and the Vedas, and thus they decide to worship Lord Kṛṣṇa as all in all. Such persons are called budha, or really learned, because they worship only Kṛṣṇa.

Taigi Vedų raštai patvirtina, kad Nārāyaṇa, arba Kṛṣṇa, yra visų priežasčių priežastis. „Brahma-saṁhitoje“ (5.1) taip pat pasakyta, kad Śrī Kṛṣṇa, Govinda, visų gyvųjų būtybių džiaugsmas ir pirminė visų priežasčių priežastis, yra Aukščiausiasis Viešpats. Iš tikrųjų mokytas žmogus žino apie tai iš liudijimų, kuriuos pateikia didieji išminčiai ir Vedos, todėl pasirenka Viešpatį Kṛṣṇą kaip vienintelį savo garbinimo objektą. Budha, arba tikrai mokytu, vadinamas žmogus, prisiekęs garbinti tik Kṛṣṇą.

The conviction that Kṛṣṇa is all in all is established when one hears the transcendental message from the undisturbed ācārya with faith and love. One who has no faith in or love for Lord Kṛṣṇa cannot be convinced of this simple truth. Those who are faithless are described in the Bhagavad-gītā (9.11) as mūḍhas – fools or asses. It is said that the mūḍhas deride the Personality of Godhead because they do not have complete knowledge from the undisturbed ācārya. One who is disturbed by the whirlpool of material energy is not qualified to become an ācārya.

Šis įsitikinimas susiformuoja, kai su tikėjimu ir meile klausomasi transcendentinės žinios iš netrikdomo ācāryos lūpų. Kas netiki Viešpačiu Kṛṣṇa ar nemyli Jo, tas neįtiki šia paprasta tiesa. Netikinčiuosius „Bhagavad-gītā“ (9.11) apibūdina žodžiu mūḍha – kvailys ar asilas. Pasakyta, kad mūḍhos išjuokia Dievo Asmenį, nes neturi išsamių žinių, kurias suteikia netrikdomi ācāryos. Ācārya negali būti tas, kurio dvasios pusiausvyrą gali sutrikdyti materialios energijos sūkurys.

Before hearing the Bhagavad-gītā, Arjuna was disturbed by the material whirlpool, by his affection for his family, society and community. Thus Arjuna wanted to become a philanthropic, nonviolent man of the world. But when he became budha by hearing the Vedic knowledge of the Bhagavad-gītā from the Supreme Person, he changed his decision and became a worshiper of Lord Śrī Kṛṣṇa, who had Himself arranged the Battle of Kurukṣetra. Arjuna worshiped the Lord by fighting with his so-called relatives, and in this way he became a pure devotee of the Lord. Such accomplishments are possible only when one worships the real Kṛṣṇa and not some fabricated “Kṛṣṇa” invented by foolish men who are without knowledge of the intricacies of the science of Kṛṣṇa described in the Bhagavad-gītā and Śrīmad-Bhāgavatam.

Prieš išgirstant „Bhagavad-gītą“, šis materialus sūkurys išmušė iš pusiausvyros ir Arjuną, nes jis buvo prisirišęs prie savo šeimos, visuomenės ir giminės. Kitaip sakant, Arjuna norėjo būti filantropas, pasaulietis, besilaikantis prievartos nenaudojimo įžadų. Tačiau, gavęs iš Aukščiausiojo Asmens Vedų žinias, kurios išdėstytos „Bhagavad-gītoje“, Arjuna tapo budha. Jis pakeitė savo nuomonę ir ėmė garbinti Viešpatį Śrī Kṛṣṇą – tą, kuris ir sumanė Kurukṣetros mūšį. Kovodamas su savo vadinamaisiais giminaičiais, Arjuna garbino Viešpatį ir tokiu būdu tapo tyras Viešpaties bhaktas. Tai įmanoma tiktai garbinant tikrąjį, o ne tariamą „Kṛṣṇą“, kurį prasimano kvailiai, nežinantys visų mokslo apie Kṛṣṇą vingrybių, dėstomų „Bhagavad-gītoje“ ir „Śrīmad- Bhāgavatam“.

According to the Vedānta-sūtra, sambhūta is the source of birth and sustenance, as well as the reservoir that remains after annihilation (janmādy asya yataḥ). The Śrīmad-Bhāgavatam, the natural commentary on the Vedānta-sūtra by the same author, maintains that the source of all emanations is not like a dead stone but is abhijña, or fully conscious. The primeval Lord, Śrī Kṛṣṇa, also says in the Bhagavad-gītā (7.26) that He is fully conscious of past, present and future and that no one, including demigods such as Śiva and Brahmā, knows Him fully. Certainly half-educated “spiritual leaders” who are disturbed by the tides of material existence cannot know Him fully. They try to make some compromise by making the mass of humanity the object of worship, but they do not know that such worship is only a myth because the masses are imperfect. The attempt by these so-called spiritual leaders is something like pouring water on the leaves of a tree instead of the root. The natural process is to pour water on the root, but such disturbed leaders are more attracted to the leaves than the root. Despite their perpetually watering the leaves, however, everything dries up for want of nourishment.

Pasak „Vedānta-sūtros“, sambhūta – tai gimimo ir egzistencijos šaltinis bei talpykla, į kurią po sunaikinimo viskas sugrįžta (janmādy asya yataḥ). „Śrīmad-Bhāgavatam“, to paties autoriaus „Vedānta-sūtros“ komentaruose, teigiama, kad visų emanacijų šaltinis negali būti negyvas akmuo ir kad Jis yra abhijña – sąmoningas. Pirmapradis Viešpats Śrī Kṛṣṇa sako „Bhagavad-gītoje“ (7.26), kad Jis puikiai pažįsta praeitį, dabartį ir ateitį, ir kad niekas, net pusdieviai Śiva bei Brahmā, nepažįsta Jo iki galo. Be abejo, tie, kurių dvasios ramybę trikdo materialios egzistencijos bangos, negali pažinti Jo iki galo. Nemokšos „dvasiniai mokytojai“, ieškodami kompromisų, garbinimo objektu paverčia pačią žmoniją. Tačiau jie nesupranta, kad toks garbinimas apskritai neįmanomas, nes žmonija nėra tobula. Tai daryti tolygu laistyti medžio lapus, o ne jo šaknis. Laistyti reikia šaknis, tačiau ramybę praradusiems šių dienų lyderiams labiau rūpi lapai. Ir nors ant lapų be atodairos pilamas vanduo, medis džiūsta dėl drėgmės stokos.

Śrī Īśopaniṣad advises us to pour water on the root, the source of all germination. Worship of the mass of humanity by rendering bodily service, which can never be perfect, is less important than service to the soul. The soul is the root that generates different types of bodies according to the law of karma. To serve human beings by medical aid, social help and educational facilities while at the same time cutting the throats of poor animals in slaughterhouses is no service at all to the soul, the living being.

„Śrī Īśopaniṣada“ pataria mums laistyti šaknis, visos gyvasties šaltinį. Žmonijos garbinimas, kai tarnaujama žmonių kūnams (o tai niekada nebus tobula tarnystė), yra ne toks svarbus, kaip tarnavimas sielai. Siela – tai šaknys, kurios pagal karmos dėsnį generuoja įvairių tipų kūnus. Tarnavimas žmonėms, teikiant jiems medicininę bei socialinę pagalbą ir sudarant galimybę mokytis, negali būti laikomas pasitarnavimu sielai, gyvai būtybei, nes tuo pat metu vargšams gyvuliams skerdyklose pjaunamos gerklės.

The living being is perpetually suffering in different types of bodies from the material miseries of birth, old age, disease and death. The human form of life offers one a chance to get out of this entanglement simply by reestablishing the lost relationship between the living entity and the Supreme Lord. The Lord comes personally to teach this philosophy of surrender unto the Supreme, the sambhūta. Real service to humanity is rendered when one teaches surrender to and worship of the Supreme Lord with full love and energy. That is the instruction of Śrī Īśopaniṣad in this mantra.

Turėdama skirtingų tipų kūnus, gyva būtybė nuolat patiria materialias kančias, kurias sukelia gimimas, senatvė, ligos ir mirtis. Žmogaus gyvybės forma – tai galimybė ištrūkti iš šių spąstų. Norint tai padaryti, tereikia atkurti prarastą gyvosios būtybės ryšį su Aukščiausiuoju Viešpačiu. Viešpats Pats ateina mokyti pasiaukojimo Aukščiausiajam, sambhūtai, filosofijos. Realiai pasitarnauti žmonėms tegalima mokant juos iš visos širdies atsiduoti Aukščiausiajam Viešpačiui ir garbinti Jį kiek leidžia jėgos. Taip nurodo ši „Śrī Īśopaniṣados“ mantra.

The simple way to worship the Supreme Lord in this age of disturbance is to hear and chant about His great activities. The mental speculators, however, think that the activities of the Lord are imaginary; therefore they refrain from hearing of them and invent some word jugglery without any substance to divert the attention of the innocent masses of people. Instead of hearing of the activities of Lord Kṛṣṇa, such pseudo spiritual masters advertise themselves by inducing their followers to sing about them. In modern times the number of such pretenders has increased considerably, and it has become a problem for the pure devotees of the Lord to save the masses of people from the unholy propaganda of these pretenders and pseudo incarnations.

Pats paprasčiausias būdas garbinti Aukščiausiąjį Viešpatį mūsų neramiame amžiuje – tai klausytis pasakojimų apie Jo nepaprastus žygius ir juos šlovinti. Tačiau spekuliatyvūs mąstytojai Viešpaties žygius laiko žmogaus fantazijos vaisiumi, todėl vengia klausytis pasakojimų apie juos ir beprasmiu žodžių žaismu nori atitraukti nuo Jo naivuolių minios dėmesį. Užuot klausęsi pasakojimų apie Viešpaties Kṛṣṇos darbus, jie reklamuoja save ir skatina pasekėjus aukštinti netikrus dvasinius mokytojus. Mūsų laikais tokių apsimetėlių žymiai padaugėjo, ir tyriems Viešpaties bhaktams tapo rimta problema apsaugoti žmoniją nuo ateistinės propagandos, kurią skleidžia tokie apsimetėliai ir pseudoinkarnacijos.

The Upaniṣads indirectly draw our attention to the primeval Lord, Śrī Kṛṣṇa, but the Bhagavad-gītā, which is the summary of all the Upaniṣads, directly points to Śrī Kṛṣṇa. Therefore one should hear about Kṛṣṇa as He is by hearing from the Bhagavad-gītā or Śrīmad-Bhāgavatam, and in this way one’s mind will gradually be cleansed of all contaminated things. Śrīmad-Bhāgavatam (1.2.17) says, “By hearing of the activities of the Lord, the devotee draws the attention of the Lord. Thus the Lord, being situated in the heart of every living being, helps the devotee by giving him proper directions.” The Bhagavad-gītā (10.10) confirms this: dadāmi buddhi-yogaṁ taṁ yena mām upayānti te.

Upaniṣados netiesiogiai kreipia mūsų dėmesį į pirminį Viešpatį Śrī Kṛṣṇą, tačiau „Bhagavad-gītā“, apibendrinanti visas Upaniṣadų idėjas, tiesiogiai nurodo į Śrī Kṛṣṇą. Todėl žmogus turėtų klausytis, ką apie Kṛṣṇą kalba „Bhagavad-gītā“ ir „Śrīmad-Bhāgavatam“, nes taip iš jo sąmonės tolydžio išnyks visokios nešvarybės. „Śrīmad- Bhāgavatam“ (1.2.17) yra sakoma: „Klausydamasis apie Viešpaties darbus, bhaktas atkreipia į save Viešpaties dėmesį. Ir Viešpats, glūdintis kiekvienos gyvos būtybės širdyje, padeda bhaktui, atitinkamai jį pamokydamas.“ Tą mintį patvirtina ir „Bhagavad-gītā“ (10.10): dadāmi buddhi-yogaṁ taṁ yena mām upayānti te.

The Lord’s inner direction cleanses the devotee’s heart of all contamination produced by the material modes of passion and ignorance. Nondevotees are under the sway of passion and ignorance. One who is in passion cannot become detached from material hankering, and one who is in ignorance cannot know what he is or what the Lord is. Thus when one is in passion or ignorance, there is no chance for self-realization, however much one may play the part of a religionist. For a devotee, the modes of passion and ignorance are removed by the grace of the Lord. In this way the devotee becomes situated in the quality of goodness, the sign of a perfect brāhmaṇa. Anyone can qualify as a brāhmaṇa if he follows the path of devotional service under the guidance of a bona fide spiritual master. Śrīmad-Bhāgavatam (2.4.18) also says:

Viešpats, pamokydamas mus iš vidaus, išvalo bhakto širdį, suterštą materialia aistra ir neišmanymu. Abhaktai yra aistros ir neišmanymo guṇų valdžioje. Aistra trukdo žmogui atsikratyti materialių troškimų, o tamsuolis žmogus negali pažinti nei savęs, nei Viešpaties. Taigi, kol žmogų veikia aistra ir neišmanymas, jis negali pažinti savęs, nors ir kaip stengtųsi atrodyti religingas. Iš Savo malonės Viešpats apsaugo bhaktą nuo aistros ir neišmanymo guṇų poveikio. Tokiu būdu bhaktas pasiekia dorybę, o tai yra tobulo brāhmaṇo požymis. Brāhmaṇu gali būti laikomas kiekvienas, kuris, vadovaujamas bona fide dvasinio mokytojo, eina atsidavimo tarnystės keliu. „Śrīmad-Bhāgavatam“ (2.4.18) irgi sako:

kirāta-hūṇāndhra-pulinda-pulkaśā
ābhīra-śumbhā yavanāḥ khasādayaḥ
ye ’nye ca pāpā yad-apāśrayāśrayāḥ
śudhyanti tasmai prabhaviṣṇave namaḥ

Any lowborn person can be purified by the guidance of a pure devotee of the Lord, for the Lord is extraordinarily powerful.

„Bet kuri žemos kilmės gyva esybė iš pačių nuodėmingiausių pasaulio kraštų gali tapti tyra, jeigu jai vadovauja visiškai pasikliaujantis Viešpačiu bhaktas, nes Viešpats nepaprastai galingas. Aš lenkiuosi šiam Viešpačiui.“

When one attains brahminical qualifications, he becomes happy and enthusiastic to render devotional service to the Lord. Automatically the science of God is unveiled before him. By knowing the science of God, one gradually becomes freed from material attachments, and one’s doubtful mind becomes crystal clear by the grace of the Lord. One who attains this stage is a liberated soul and can see the Lord in every step of life. This is the perfection of sambhava, as described in this mantra of Śrī Īśopaniṣad.

Kai žmogus išsiugdo brāhmaṇo ypatybes, jis tampa laimingas ir su įkvėpimu tarnauja Viešpačiui. Dievo mokslas jam tampa lengvai suprantamas. Mokydamasis apie Dievą, žmogus palengva atsikrato materialių prisirišimų, ir Viešpaties malone jo nerimstantis protas tampa skaidrus it krištolas. Pasiekęs šią pakopą, žmogus tampa išsivadavusia siela ir visur regi Viešpatį. Taip ši mantra aprašo vieną iš tobulų žmogaus būsenų, kuri vadinasi sambhavāt.