Skip to main content

TEXT 26

TEXT 26

Devanagari

Devanagari

पत्रं पुष्पं फलं तोयं यो मे भक्त्य‍ा प्रयच्छति ।
तदहं भक्त्य‍ुपहृतमश्न‍ामि प्रयतात्मन: ॥ २६ ॥

Text

Tekstas

patraṁ puṣpaṁ phalaṁ toyaṁ
yo me bhaktyā prayacchati
tad ahaṁ bhakty-upahṛtam
aśnāmi prayatātmanaḥ
patraṁ puṣpaṁ phalaṁ toyaṁ
yo me bhaktyā prayacchati
tad ahaṁ bhakty-upahṛtam
aśnāmi prayatātmanaḥ

Synonyms

Synonyms

patram — a leaf; puṣpam — a flower; phalam — a fruit; toyam — water; yaḥ — whoever; me — unto Me; bhaktyā — with devotion; prayacchati — offers; tat — that; aham — I; bhakti-upahṛtam — offered in devotion; aśnāmi — accept; prayata-ātmanaḥ — from one in pure consciousness.

patram — lapelį; puṣpam — gėlę; phalam — vaisių; toyam — vandens; yaḥ — kuris; me — Man; bhaktyā — su pasiaukojimu; prayacchati — siūlo; tat — tą; aham — Aš; bhakti-upahṛtam — su pasiaukojimu pasiūlytą; aśnāmi — priimu; prayata-ātmanaḥ — iš turinčio tyrą sąmonę.

Translation

Translation

If one offers Me with love and devotion a leaf, a flower, a fruit or water, I will accept it.

Jeigu kas su meile ir pasiaukojimu pasiūlys man lapelį, gėlę, vaisių ar vandens, Aš priimsiu šią dovaną.

Purport

Purport

For the intelligent person, it is essential to be in Kṛṣṇa consciousness, engaged in the transcendental loving service of the Lord, in order to achieve a permanent, blissful abode for eternal happiness. The process of achieving such a marvelous result is very easy and can be attempted even by the poorest of the poor, without any kind of qualification. The only qualification required in this connection is to be a pure devotee of the Lord. It does not matter what one is or where one is situated. The process is so easy that even a leaf or a little water or fruit can be offered to the Supreme Lord in genuine love and the Lord will be pleased to accept it. No one, therefore, can be barred from Kṛṣṇa consciousness, because it is so easy and universal. Who is such a fool that he does not want to be Kṛṣṇa conscious by this simple method and thus attain the highest perfectional life of eternity, bliss and knowledge? Kṛṣṇa wants only loving service and nothing more. Kṛṣṇa accepts even a little flower from His pure devotee. He does not want any kind of offering from a nondevotee. He is not in need of anything from anyone, because He is self-sufficient, and yet He accepts the offering of His devotee in an exchange of love and affection. To develop Kṛṣṇa consciousness is the highest perfection of life. Bhakti is mentioned twice in this verse in order to declare more emphatically that bhakti, or devotional service, is the only means to approach Kṛṣṇa. No other condition, such as becoming a brāhmaṇa, a learned scholar, a very rich man or a great philosopher, can induce Kṛṣṇa to accept some offering. Without the basic principle of bhakti, nothing can induce the Lord to agree to accept anything from anyone. Bhakti is never causal. The process is eternal. It is direct action in service to the absolute whole.

KOMENTARAS: Svarbiausia protingam žmogui – įsisąmoninti Kṛṣṇą ir su transcendentine meile tarnauti Viešpačiui, idant jis patektų į amžiną, palaimingą buveinę ir patirtų amžiną laimę. Tokį nuostabų tikslą pasiekti visiškai nesunku, o išbandyti save gali net ir didžiausias bėdžius, neturintis jokio pasiruošimo. Reikalinga tik viena savybė: būti tyru Viešpaties bhaktu. Nesvarbu, kas esi ir kur gyveni. Metodas labai paprastas: pakanka lapelį, vaisių ar truputį vandens nuoširdžiai su meile pasiūlyti Aukščiausiajam Viešpačiui, ir Viešpats mielai priims auką. Kṛṣṇos sąmonė paprasta ir universali, todėl kelias atviras visiems. Ar atsiras kvailys, kuris nenorėtų įsisąmoninti Kṛṣṇą šiuo paprastu metodu ir pasiekti aukščiausią tobulumą – amžinybę, palaimą ir žinojimą? Kṛṣṇa pageidauja tik meilės tarnystės ir nieko daugiau. Iš Savo tyro bhakto Kṛṣṇa priima net ir mažą gėlytę, o iš nebhakto jokios dovanos Jam nereikia. Jam nieko netrūksta, nes Jis – Pats Sau pakankamas, ir vis dėlto iš Savo bhakto Jis priima auką, į meilę atsakydamas tuo pačiu. Išsiugdyti Kṛṣṇos sąmonę – aukščiausias gyvenimo tobulumas. Norint pabrėžti, kad bhakti, pasiaukojimo tarnystė, yra vienintelė priemonė priartėti prie Kṛṣṇos, žodis bhakti posme pakartojamas du kartus. Jokios kitos aplinkybės, pavyzdžiui, jei žmogus taptų brahmanu ar eruditu, turtuoliu ar žymiu filosofu, nepaskatins Kṛṣṇą priimti aukos. Trūkstant pagrindinio elemento – bhakti, niekas nepalenks Kṛṣṇos, kad Jis priimtų auką. Bhakti niekad neturi išskaičiavimų. Tai amžinas procesas – tiesioginė tarnystė absoliučiai visumai.

Here Lord Kṛṣṇa, having established that He is the only enjoyer, the primeval Lord and the real object of all sacrificial offerings, reveals what types of sacrifices He desires to be offered. If one wishes to engage in devotional service to the Supreme in order to be purified and to reach the goal of life – the transcendental loving service of God – then one should find out what the Lord desires of him. One who loves Kṛṣṇa will give Him whatever He wants, and he avoids offering anything which is undesirable or unasked. Thus meat, fish and eggs should not be offered to Kṛṣṇa. If He desired such things as offerings, He would have said so. Instead He clearly requests that a leaf, fruit, flowers and water be given to Him, and He says of this offering, “I will accept it.” Therefore, we should understand that He will not accept meat, fish and eggs. Vegetables, grains, fruits, milk and water are the proper foods for human beings and are prescribed by Lord Kṛṣṇa Himself. Whatever else we eat cannot be offered to Him, since He will not accept it. Thus we cannot be acting on the level of loving devotion if we offer such foods.

Viešpats Kṛṣṇa, paskelbęs Save vieninteliu besimėgaujančiu subjektu, pirmapradžiu Viešpačiu ir visų aukų tikruoju objektu, šiame posme nurodo, kokių aukų Jis laukia. Jei žmogus nori pasiaukojamai tarnauti Aukščiausiajam, kad apsivalytų ir pasiektų gyvenimo tikslą – transcendentinę meilės tarnystę Dievui, jis turi sužinoti, ko Viešpats iš jo nori. Kas myli Kṛṣṇą, duos Jam tai, ko Jis panorės, ir vengs Jam siūlyti tai, ko Jis neprašo ir nepageidauja. Todėl mėsos, žuvies ir kiaušinių negalima aukoti Kṛṣṇai. Jei Jis norėtų tokios aukos, apie ją būtų pasakęs. Bet ne, Jis kuo aiškiausiai prašo duoti Jam lapelį, vaisių, gėlių ir vandens, ir apie tokią auką sako: „Aš priimsiu ją“. Todėl mums turėtų būti aišku, jog mėsos, žuvies ir kiaušinių Jis nepriims. Daržovės, grūdai, vaisiai, pienas ir vanduo – žmogui tinkamas maistas, nurodytas Paties Viešpaties Kṛṣṇos. Jeigu norime maitintis kitokiu maistu, jo negalima aukoti Viešpačiui, nes Jis nepriims. Jei tokį maistą aukojame, vadinasi darome tai ne iš meilės ir pasiaukojimo.

In the Third Chapter, verse 13, Śrī Kṛṣṇa explains that only the remains of sacrifice are purified and fit for consumption by those who are seeking advancement in life and release from the clutches of the material entanglement. Those who do not make an offering of their food, He says in the same verse, are eating only sin. In other words, their every mouthful is simply deepening their involvement in the complexities of material nature. But preparing nice, simple vegetable dishes, offering them before the picture or Deity of Lord Kṛṣṇa and bowing down and praying for Him to accept such a humble offering enable one to advance steadily in life, to purify the body, and to create fine brain tissues which will lead to clear thinking. Above all, the offering should be made with an attitude of love. Kṛṣṇa has no need of food, since He already possesses everything that be, yet He will accept the offering of one who desires to please Him in that way. The important element, in preparation, in serving and in offering, is to act with love for Kṛṣṇa.

Trečio skyriaus tryliktame posme Śrī Kṛṣṇa aiškina, kad tik aukos atnašos likučiai yra švarūs ir tinka valgyti tiems, kurie siekia padaryti pažangą gyvenime ir trokšta išsivaduoti iš materijos gniaužtų. Tame pačiame posme Jis sako, kad neaukojantys maisto minta vien nuodėme. Kitaip sakant, su kiekvienu nurytu kąsniu, jie vis labiau įsivelia į materialios gamtos raizgalynę. Gardžių ir paprastų valgių iš daržovių ruošimas, jų aukojimas Viešpaties Kṛṣṇos atvaizdui ar Dievybei nusilenkiant ir meldžiant Jį priimti kuklią auką – visa tai įgalina stabiliai tobulėti ir apvalyti kūną, skatina subtiliųjų smegenų audinių, gimdančių švarią mintį, formavimąsi. Tačiau svarbiausia – aukoti su meile. Kṛṣṇai netrūksta maisto, nes Jam priklauso viskas, kas egzistuoja, ir vis dėlto Jis priims auką iš to, kuris nori Jam suteikti džiaugsmo. Ruošiant, patiekiant ir aukojant maistą, svarbu viską daryti su meile Kṛṣṇai.

The impersonalist philosophers, who wish to maintain that the Absolute Truth is without senses, cannot comprehend this verse of Bhagavad-gītā. To them, it is either a metaphor or proof of the mundane character of Kṛṣṇa, the speaker of the Bhagavad-gītā. But, in actuality, Kṛṣṇa, the Supreme Godhead, has senses, and it is stated that His senses are interchangeable; in other words, one sense can perform the function of any other. This is what it means to say that Kṛṣṇa is absolute. Lacking senses, He could hardly be considered full in all opulences. In the Seventh Chapter, Kṛṣṇa has explained that He impregnates the living entities into material nature. This is done by His looking upon material nature. And so in this instance, Kṛṣṇa’s hearing the devotee’s words of love in offering foodstuffs is wholly identical with His eating and actually tasting. This point should be emphasized: because of His absolute position, His hearing is wholly identical with His eating and tasting. Only the devotee, who accepts Kṛṣṇa as He describes Himself, without interpretation, can understand that the Supreme Absolute Truth can eat food and enjoy it.

Filosofai impersonalistai, tvirtinantys, kad Absoliuti Tiesa yra bejausmė, nesuvokia šio „Bhagavad-gītos“ posmo. Jiems jis arba metafora, arba įrodymas, kad „Bhagavad-gītą“ išsakęs Kṛṣṇa – paprastas žemės žmogus. Tačiau iš tikro Aukščiausiasis Dievas, Kṛṣṇa, turi jusles, kurios, kaip teigiama, gali pakeisti viena kitą. Kitaip sakant, viena Jo juslė gali atlikti bet kurios kitos funkciją. Tai ir turima galvoje, kai kalbama, jog Kṛṣṇa yra absoliutas. Vargu ar galima būtų laikyti Jį visų turtų ir galybės savininku, jeigu Jis neturėtų juslių. Septintame skyriuje Kṛṣṇa aiškina, kad Jis, nužvelgęs materialią gamtą, apvaisina ją gyvosiomis esybėmis. O šiuo atveju Kṛṣṇa klausosi bhakto, su meilės sklidinais žodžiais aukojančio maistą, ir tai visiškai tas pats, ar Jis ragautų ar valgytų. Reikėtų štai ką pabrėžti: Jis – absoliutas, todėl kai jis klauso, tolygu, kad Jis ragauja ar valgo. Tiktai bhaktas, kuris pripažįsta Kṛṣṇą tokį, kaip Jis Pats Save apibūdina, nieko nuo savęs nepridėdamas, supranta, kad Aukščiausioji Absoliuti Tiesa gali valgyti ir mėgautis valgiu.