TEXT 8

Devanagari

रसोऽहमप्सु कौन्तेय प्रभास्मि शशिसूर्ययो: ।
प्रणव: सर्ववेदेषु शब्द: खे पौरुषं नृषु ॥ ८ ॥

Text

Tekstas

raso ’ham apsu kaunteya
prabhāsmi śaśi-sūryayoḥ
praṇavaḥ sarva-vedeṣu
śabdaḥ khe pauruṣaṁ nṛṣu

Synonyms

rasaḥ — taste; aham — I; apsu — in water; kaunteya — O son of Kuntī; prabhā — the light; asmi — I am; śaśi-sūryayoḥ — of the moon and the sun; praṇavaḥ — the three letters a-u-m; sarva — in all; vedeṣu — the Vedas; śabdaḥ — sound vibration; khe — in the ether; pauruṣam — ability; nṛṣu — in men.

rasaḥ — skonis; aham — Aš; apsu — vandenyje; kaunteya — o Kuntī sūnau; prabhā — šviesa; asmi — Aš esu; śaśi-sūryayoḥ — mėnulio ir saulės; praṇavaḥ — trys raidės a-u-m; sarva — visose; vedeṣu — Vedose; śabdaḥ — garso virpesiai; khe — eteryje; pauruṣam — gebėjimas; nṛṣu — žmonėse.

Translation

O son of Kuntī, I am the taste of water, the light of the sun and the moon, the syllable oṁ in the Vedic mantras; I am the sound in ether and ability in man.

O Kuntī sūnau, Aš – vandens skonis, saulės ir mėnulio šviesa, Vedų mantrų skiemuo „oṁ“. Aš – garsas eteryje, Aš – žmogaus gebėjimai.

Purport

This verse explains how the Lord is all-pervasive by His diverse material and spiritual energies. The Supreme Lord can be preliminarily perceived by His different energies, and in this way He is realized impersonally. As the demigod in the sun is a person and is perceived by his all-pervading energy, the sunshine, so the Lord, although in His eternal abode, is perceived by His all-pervading diffusive energies. The taste of water is the active principle of water. No one likes to drink sea water, because the pure taste of water is mixed with salt. Attraction for water depends on the purity of the taste, and this pure taste is one of the energies of the Lord. The impersonalist perceives the presence of the Lord in water by its taste, and the personalist also glorifies the Lord for His kindly supplying tasty water to quench man’s thirst. That is the way of perceiving the Supreme. Practically speaking, there is no conflict between personalism and impersonalism. One who knows God knows that the impersonal conception and personal conception are simultaneously present in everything and that there is no contradiction. Therefore Lord Caitanya established His sublime doctrine: acintya bheda- and abheda-tattva – simultaneous oneness and difference.

KOMENTARAS: Šis posmas aiškina, kaip Viešpats Savo įvairiomis materialiomis ir dvasinėmis energijomis persmelkia viską. Iš pradžių Aukščiausiąjį Viešpatį galima patirti per skirtingas Jo energijas – šitaip suvokiamas beasmenis Jo aspektas. Kaip Saulės pusdievis – asmenybė, kurios egzistenciją galima suvokti per visur sklindančią energiją – saulės šviesą, taip ir Viešpats, gyvenantis amžinoje Savo buveinėje, patiriamas per visur pasklidusias ir visa persmelkiančias energijas. Svarbiausia vandens savybė – skonis. Niekam nepatinka jūros vanduo, nes jis turi druskos prieskonį. Kuo grynesnis vandens skonis, tuo vanduo mums labiau patinka, o tas grynas skonis – viena iš Viešpaties energijų. Impersonalistas vandens skonyje patiria Viešpaties buvimą, o personalistas dar ir garbina Viešpatį už maloningai suteiktą skanų vandenį troškuliui numalšinti. Šitaip ir derėtų suvokti Aukščiausiąjį. Iš teisybės, tarp impersonalizmo ir personalizmo nėra jokio konflikto. Kas pažino Dievą, tas žino, kad beasmenė ir asmeniška sampratos yra persipynusios visur ir visiškai neprieštarauja viena kitai. Todėl Viešpats Caitanya iškėlė Savo aukščiausią – vienovės ir skirtybės vienu metu – doktriną: acintya bheda ir abheda-tattva.

The light of the sun and the moon is also originally emanating from the brahma-jyotir, which is the impersonal effulgence of the Lord. And praṇava, or the oṁ-kāra transcendental sound in the beginning of every Vedic hymn, addresses the Supreme Lord. Because the impersonalists are very much afraid of addressing the Supreme Lord Kṛṣṇa by His innumerable names, they prefer to vibrate the transcendental sound oṁ-kāra. But they do not realize that oṁ-kāra is the sound representation of Kṛṣṇa. The jurisdiction of Kṛṣṇa consciousness extends everywhere, and one who knows Kṛṣṇa consciousness is blessed. Those who do not know Kṛṣṇa are in illusion, and so knowledge of Kṛṣṇa is liberation, and ignorance of Him is bondage.

Saulės šviesa ir mėnesiena gauna pradžią brahmajyoti – beasmeniame Viešpaties spindėjime. O transcendentinis garsas praṇava, arba oṁkāra, kuriuo pradedamas kiekvienas Vedų himnas, eina kreipiniu į Aukščiausiąjį Viešpatį. Impersonalistai bijo kreiptis į Aukščiausiąjį Viešpatį Kṛṣṇą vienu iš nesuskaičiuojamų Jo vardų, todėl mieliau taria transcendentinį garsą omkarą. Bet jie nesuvokia, kad oṁkāra – garsinė Kṛṣṇos reprezentacija. Kṛṣṇos sąmonės veikimo sfera apima viską, todėl palaimintas tas, kuris pažino Kṛsṇos sąmonę. Nepažinusieji Kṛṣṇos skendi iliuzijoje. Taigi pažinti Kṛṣṇą – tai išsivaduoti, o apie Jį neišmanyti – būti nelaisvėje.