Skip to main content

TEXT 1

TEXT 1

Devanagari

Devanagari

श्रीभगवानुवाच
मय्यासक्तमना: पार्थ योगं युञ्जन्मदाश्रय: ।
असंशयं समग्रं मां यथा ज्ञास्यसि तच्छृणु ॥ १ ॥

Text

Tekstas

śrī-bhagavān uvāca
mayy āsakta-manāḥ pārtha
yogaṁ yuñjan mad-āśrayaḥ
asaṁśayaṁ samagraṁ māṁ
yathā jñāsyasi tac chṛṇu
śrī-bhagavān uvāca
mayy āsakta-manāḥ pārtha
yogaṁ yuñjan mad-āśrayaḥ
asaṁśayaṁ samagraṁ māṁ
yathā jñāsyasi tac chṛṇu

Synonyms

Synonyms

śrī-bhagavān uvāca — the Supreme Lord said; mayi — to Me; āsakta-manāḥ — mind attached; pārtha — O son of Pṛthā; yogam — self-realization; yuñjan — practicing; mat-āśrayaḥ — in consciousness of Me (Kṛṣṇa consciousness); asaṁśayam — without doubt; samagram — completely; mām — Me; yathā — how; jñāsyasi — you can know; tat — that; śṛṇu — try to hear.

śrī-bhagavān uvāca — Aukščiausiasis Viešpats tarė; mayi — į Mane; āsakta- manāḥ — sutelkdamas protą; pārtha — o Pṛthos sūnau; yogam — savęs pažinimą; yuñjan — praktikuodamas; mat-āśrayaḥ — visiškai Mane įsisąmoninęs (pasiekęs Kṛṣṇos sąmonę); asaṁśayam — be abejonės; samagram — visiškai; mām — Mane; yathā — kaip; jñāsyasi — tu gali pažinti; tat — tai; śṛṇu — pasistenk išklausyti.

Translation

Translation

The Supreme Personality of Godhead said: Now hear, O son of Pṛthā, how by practicing yoga in full consciousness of Me, with mind attached to Me, you can know Me in full, free from doubt.

Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė: Dabar išgirski, o Pṛthos sūnau, kaip praktikuodamas yogą visiškai įsisąmoninęs Mane ir nukreipęs į Mane mintis gali atsikratyti abejonių ir pažinti Mane visą.

Purport

Purport

In this Seventh Chapter of Bhagavad-gītā, the nature of Kṛṣṇa consciousness is fully described. Kṛṣṇa is full in all opulences, and how He manifests such opulences is described herein. Also, four kinds of fortunate people who become attached to Kṛṣṇa and four kinds of unfortunate people who never take to Kṛṣṇa are described in this chapter.

KOMENTARAS: Septintame „Bhagavad-gītos“ skyriuje nuodugniai aprašoma Kṛṣṇos sąmonės prigimtis. Kṛṣṇa kupinas turtų ir galybės, ir šis skyrius parodo, kaip Jis tuos turtus atskleidžia. Taip pat čia apibūdinamos keturios grupės laimingų žmonių, kurie savo gyvenimą susieja su Kṛṣṇa, bei keturios grupės nelaimingųjų, kurie niekada į Jį neatsigręžia.

In the first six chapters of Bhagavad-gītā, the living entity has been described as nonmaterial spirit soul capable of elevating himself to self-realization by different types of yogas. At the end of the Sixth Chapter, it has been clearly stated that the steady concentration of the mind upon Kṛṣṇa, or in other words Kṛṣṇa consciousness, is the highest form of all yoga. By concentrating one’s mind upon Kṛṣṇa, one is able to know the Absolute Truth completely, but not otherwise. Impersonal brahma-jyotir or localized Paramātmā realization is not perfect knowledge of the Absolute Truth, because it is partial. Full and scientific knowledge is Kṛṣṇa, and everything is revealed to the person in Kṛṣṇa consciousness. In complete Kṛṣṇa consciousness one knows that Kṛṣṇa is ultimate knowledge beyond any doubts. Different types of yoga are only steppingstones on the path of Kṛṣṇa consciousness. One who takes directly to Kṛṣṇa consciousness automatically knows about brahma-jyotir and Paramātmā in full. By practice of Kṛṣṇa consciousness yoga, one can know everything in full – namely the Absolute Truth, the living entities, the material nature, and their manifestations with paraphernalia.

Pirmieji šeši „Bhagavad-gītos“ skyriai gyvąją esybę apibūdina kaip nematerialią dvasinę sielą, kuri pajėgi pakilti iki savęs pažinimo įvairių yogos tipų pagalba. Šeštojo skyriaus pabaigoje aiškiai pasakyta, kad nuolatinis proto sutelkimas į Kṛṣṇą, kitaip sakant, Kṛṣṇos sąmonė – aukščiausia yogos forma. Visiškai suvokti Aukščiausiąją Tiesą galima tik nukreipus protą į Kṛṣṇą, ir niekaip kitaip. Beasmenio brahmajyoti arba lokalizuotos Paramātmos patyrimas nėra tobulas Aukščiausiosios Tiesos pažinimas, nes jis dalinis. Išsamus, mokslinis žinojimas – tai Pats Kṛṣṇa, todėl Kṛṣṇą įsisąmoninusiam žmogui atsiskleidžia viskas. Žmogus visa savo esybe pasinėręs į Kṛṣṇos sąmonę žino, kad Kṛṣṇa yra galutinis žinojimas ir atsikrato abejonių. Įvairūs yogos tipai tėra tik laipteliai kelyje į Kṛṣṇos sąmonę. Tiesiogiai įsijungus į Kṛṣṇos sąmonę savaime iki galo atsiskleidžia brahmajyoti ir Paramātma. Praktikuojant Kṛṣṇos sąmonės yogą, pažįstama viskas iki galo: Absoliuti Tiesa, gyvosios esybės, materiali gamta bei jos įvairiausios apraiškos.

One should therefore begin yoga practice as directed in the last verse of the Sixth Chapter. Concentration of the mind upon Kṛṣṇa the Supreme is made possible by prescribed devotional service in nine different forms, of which śravaṇam is the first and most important. The Lord therefore says to Arjuna, tac chṛṇu, or “Hear from Me.” No one can be a greater authority than Kṛṣṇa, and therefore by hearing from Him one receives the greatest opportunity to become a perfectly Kṛṣṇa conscious person. One has therefore to learn from Kṛṣṇa directly or from a pure devotee of Kṛṣṇa – and not from a nondevotee upstart, puffed up with academic education.

Todėl yogos praktiką reikia pradėti taip, kaip nurodo paskutinis šeštojo skyriaus posmas. Sutelkti mintis į Kṛṣṇą, Aukščiausiąjį, galima atliekant pasiaukojimo tarnystę, turinčią devynias formas. Pirmoji ir svarbiausia iš jų – śravaṇam. Todėl Viešpats sako Arjunai: tac cḥṛnu – „Išklausyk Mane“. Negali būti didesnio autoriteto už Kṛṣṇą, todėl kiekvienas, Jo klausydamasis, gauna didžią galimybę tobulai įsisąmoninti Kṛṣṇą. Taigi žinių semtis reikia tiesiogiai iš Kṛṣṇos arba iš tyro Krṣṇos bhakto, o ne iš nebhakto išsišokėlio, besipuikuojančio savo akademiniu išsilavinimu.

In the Śrīmad-Bhāgavatam this process of understanding Kṛṣṇa, the Supreme Personality of Godhead, the Absolute Truth, is described in the Second Chapter of the First Canto as follows:

Štai kaip Kṛṣṇos, Aukščiausiojo Dievo Asmens, Absoliučios Tiesos, pažinimo procesas aprašomas pirmosios „Śrīmad-Bhāgavatam“ giesmės antrame skyriuje:

śṛṇvatāṁ sva-kathāḥ kṛṣṇaḥ
puṇya-śravaṇa-kīrtanaḥ
hṛdy antaḥ-stho hy abhadrāṇi
vidhunoti suhṛt satām
śṛṇvatāṁ sva-kathāḥ kṛṣṇaḥ
puṇya-śravaṇa-kīrtanaḥ
hṛdy antaḥ-stho hy abhadrāṇi
vidhunoti suhṛt satām
naṣṭa-prāyeṣv abhadreṣu
nityaṁ bhāgavata-sevayā
bhagavaty uttama-śloke
bhaktir bhavati naiṣṭhikī
naṣṭa-prāyeṣv abhadreṣu
nityaṁ bhāgavata-sevayā
bhagavaty uttama-śloke
bhaktir bhavati naiṣṭhikī
tadā rajas-tamo-bhāvāḥ
kāma-lobhādayaś ca ye
ceta etair anāviddhaṁ
sthitaṁ sattve prasīdati
tadā rajas-tamo-bhāvāḥ
kāma-lobhādayaś ca ye
ceta etair anāviddhaṁ
sthitaṁ sattve prasīdati
evaṁ prasanna-manaso
bhagavad-bhakti-yogataḥ
bhagavat-tattva-vijñānaṁ
mukta-saṅgasya jāyate
evaṁ prasanna-manaso
bhagavad-bhakti-yogataḥ
bhagavat-tattva-vijñānaṁ
mukta-saṅgasya jāyate
bhidyate hṛdaya-granthiś
chidyante sarva-saṁśayāḥ
kṣīyante cāsya karmāṇi
dṛṣṭa evātmanīśvare
bhidyate hṛdaya-granthiś
chidyante sarva-saṁśayāḥ
kṣīyante cāsya karmāṇi
dṛṣṭa evātmanīśvare

“To hear about Kṛṣṇa from Vedic literatures, or to hear from Him directly through the Bhagavad-gītā, is itself righteous activity. And for one who hears about Kṛṣṇa, Lord Kṛṣṇa, who is dwelling in everyone’s heart, acts as a best-wishing friend and purifies the devotee who constantly engages in hearing of Him. In this way, a devotee naturally develops his dormant transcendental knowledge. As he hears more about Kṛṣṇa from the Bhāgavatam and from the devotees, he becomes fixed in the devotional service of the Lord. By development of devotional service one becomes freed from the modes of passion and ignorance, and thus material lusts and avarice are diminished. When these impurities are wiped away, the candidate remains steady in his position of pure goodness, becomes enlivened by devotional service and understands the science of God perfectly. Thus bhakti-yoga severs the hard knot of material affection and enables one to come at once to the stage of asaṁśayaṁ samagram, understanding of the Supreme Absolute Truth Personality of Godhead.” (Bhāg. 1.2.17–21) Therefore only by hearing from Kṛṣṇa or from His devotee in Kṛṣṇa consciousness can one understand the science of Kṛṣṇa.

„Klausytis Vedų raštų pasakojimų ar tiesiogiai Paties Kṛṣṇos žodžių „Bhagavad-gītoje“ – jau pats savaime dievotas poelgis. Tam, kuris nuolat klausosi apie Kṛṣṇą, Viešpats Kṛṣṇa, glūdintis kiekvieno širdyje, yra geriausias draugas; Jis apvalo bhaktą, atiduodantį Jam savo klausą. Taip natūraliai atsiskleidžia bhakto širdyje užslėptas transcendentinis žinojimas. Vis daugiau girdinti Bhāgavatam ir bhaktų pasakojimus apie Kṛṣṇą, pasiaukojimo tarnystė Viešpačiui įgauna pastovumo. Intensyvėjant pasiaukojimo tarnystei, žmogui nebedaro įtakos aistros ir neišmanymo guṇos, jo materialūs geismai bei godumas silpsta. Nusiplovęs nešvarybes, mokinys pasiekia stabilų tyros dorybės būvį, jį pagauna pasiaukojimo tarnystės įkvėpimas, ir jis kuo geriausiai suvokia Dievo mokslą. Šitaip bhakti-yoga perkerta tvirtą materialių prisirišimų mazgą ir įgalina išsyk pasikelti į asaṁśayaṁ samagram – Aukščiausiosios Absoliučios Tiesos, Dievo Asmens, pažinimo lygmenį.“ (SB 1.2.17–21)

Todėl tik klausantis Kṛṣṇos arba Jo bhakto, įgijusio Kṛṣṇos sąmonę, žodžių įmanoma suprasti Kṛṣṇos mokslą.