Skip to main content

TEXT 40

TEXT 40

Devanagari

Devanagari

श्रीभगवानुवाच
पार्थ नैवेह नामुत्र विनाशस्तस्य विद्यते ।
न हि कल्याणकृत्कश्चिद्दुर्गतिं तात गच्छति ॥ ४० ॥

Text

Tekstas

śrī-bhagavān uvāca
pārtha naiveha nāmutra
vināśas tasya vidyate
na hi kalyāṇa-kṛt kaścid
durgatiṁ tāta gacchati
śrī-bhagavān uvāca
pārtha naiveha nāmutra
vināśas tasya vidyate
na hi kalyāṇa-kṛt kaścid
durgatiṁ tāta gacchati

Synonyms

Synonyms

śrī-bhagavān uvāca — the Supreme Personality of Godhead said; pārtha — O son of Pṛthā; na eva — never is it so; iha — in this material world; na — never; amutra — in the next life; vināśaḥ — destruction; tasya — his; vidyate — exists; na — never; hi — certainly; kalyāṇa-kṛt — one who is engaged in auspicious activities; kaścit — anyone; durgatim — to degradation; tāta — My friend; gacchati — goes.

śrī-bhagavān uvāca — Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė; pārtha — o Pṛṭhos sūnau; na eva — niekada taip nebūna; iha — šiame materialiame pasaulyje; na — niekada; amutra — kitame gyvenime; vināśaḥ — pražūtis; tasya — jo; vidyate — yra; na — niekada; hi — tikrai; kalyāṇa-kṛt — atsidėjęs gera lemiančiai veiklai; kaścit — bet kuris; durgatim — į nuopuolį; tāta — Mano drauge; gacchati — eina.

Translation

Translation

The Supreme Personality of Godhead said: Son of Pṛthā, a transcendentalist engaged in auspicious activities does not meet with destruction either in this world or in the spiritual world; one who does good, My friend, is never overcome by evil.

Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė: Pṛṭhos sūnau, transcendentalistas, atliekantis gera lemiančią veiklą, nepražus nei šiame, nei dvasiniame pasaulyje. Kas kuria gėrį, Mano drauge, to niekada neįveikia blogis.

Purport

Purport

In the Śrīmad-Bhāgavatam (1.5.17) Śrī Nārada Muni instructs Vyāsadeva as follows:

KOMENTARAS: „Śrīmad-Bhāgavatam“ (1.5.17) Śrī Nārada Munis taip moko Vyāsadevą:

tyaktvā sva-dharmaṁ caraṇāmbujaṁ harer
bhajann apakvo ’tha patet tato yadi
yatra kva vābhadram abhūd amuṣya kiṁ
ko vārtha āpto ’bhajatāṁ sva-dharmataḥ
tyaktvā sva-dharmaṁ caraṇāmbujaṁ harer
bhajann apakvo ’tha patet tato yadi
yatra kva vābhadram abhūd amuṣya kiṁ
ko vārtha āpto ’bhajatāṁ sva-dharmataḥ

“If someone gives up all material prospects and takes complete shelter of the Supreme Personality of Godhead, there is no loss or degradation in any way. On the other hand a nondevotee may fully engage in his occupational duties and yet not gain anything.” For material prospects there are many activities, both scriptural and customary. A transcendentalist is supposed to give up all material activities for the sake of spiritual advancement in life, Kṛṣṇa consciousness. One may argue that by Kṛṣṇa consciousness one may attain the highest perfection if it is completed, but if one does not attain such a perfectional stage, then he loses both materially and spiritually. It is enjoined in the scriptures that one has to suffer the reaction for not executing prescribed duties; therefore one who fails to discharge transcendental activities properly becomes subjected to these reactions. The Bhāgavatam assures the unsuccessful transcendentalist that there need be no worries. Even though he may be subjected to the reaction for not perfectly executing prescribed duties, he is still not a loser, because auspicious Kṛṣṇa consciousness is never forgotten, and one so engaged will continue to be so even if he is lowborn in the next life. On the other hand, one who simply follows strictly the prescribed duties need not necessarily attain auspicious results if he is lacking in Kṛṣṇa consciousness.

„Jei kas atsižada visų materialių siekių ir visiškai atsiduoda Aukščiausiojo Dievo Asmens globai, tas jokiu būdu nieko nepraranda ir nepatiria nuopuolio. Kita vertus, nebhaktas gali kuo puikiausiai atlikti savo nurodytas pareigas ir vis tiek nieko nelaimėti.“ Materialiems planams įgyvendinti yra daug tiek įprastinių būdų, tiek ir atitinkančių šventraščių nurodymus. Bet iš transcendentalisto reikalaujama atsisakyti bet kokios materialios veiklos vardan dvasinio tobulėjimo su Kṛṣṇos sąmone. Gal kas prieštaraus, kad puoselėjant Kṛṣṇos sąmonę aukščiausią tobulumą galima pasiekti tik tada, kai pasirinktuoju keliu nuosekliai eini iki galo, o nepasiekus tokio tobulumo pakopos, bus pralaimėta ir materialiu, ir dvasiniu požiūriu. Šventraščiai nurodo, kad už neatliktas nurodytas pareigas reikia atkentėti, todėl tas, kuris deramai nevykdo savo transcendentinių pareigų, susilaukia atpildo. Bhāgavatam tikina, kad nevykėliui transcendentalistui nėra pagrindo nerimauti. Jeigu jis ir susilauks atoveikio dėl netobulai atliktų nurodytų pareigų, jis vis tiek nieko nepralaimės, nes gera lemianti Kṛṣṇos sąmonė neprarandama – kas ją turi dabar, turės ją ir kitą gyvenimą, net jei ir gims žemos kilmės. Kita vertus, žmogus, tiksliai vykdantis nurodytas pareigas, nebūtinai gauna teigiamus rezultatus, jeigu jis nėra įsisąmoninęs Kṛṣṇos.

The purport may be understood as follows. Humanity may be divided into two sections, namely, the regulated and the nonregulated. Those who are engaged simply in bestial sense gratifications without knowledge of their next life or spiritual salvation belong to the nonregulated section. And those who follow the principles of prescribed duties in the scriptures are classified amongst the regulated section. The nonregulated section, both civilized and noncivilized, educated and noneducated, strong and weak, are full of animal propensities. Their activities are never auspicious, because while enjoying the animal propensities of eating, sleeping, defending and mating, they perpetually remain in material existence, which is always miserable. On the other hand, those who are regulated by scriptural injunctions, and who thus rise gradually to Kṛṣṇa consciousness, certainly progress in life.

Pasakytų žodžių prasmė tokia: žmoniją galima padalyti į dvi grupes – tuos, kurie laikosi reguliuojamųjų principų, ir tuos, kurie jų nesilaiko. Tie, kurie paprasčiausiai gyvuliškai tenkina jusles ir nieko neišmano apie kitą gyvenimą bei dvasinį išsigelbėjimą, skiriami prie nesilaikančių reguliuojamųjų principų. O tie, kurie laikosi šventraščiuose nurodytų principų, priklauso antrajai grupei. Kad ir kokie būtų pirmosios grupės žmonės – civilizuoti ar necivilizuoti, išsilavinę ar ne, stiprūs ar silpni – juos valdo vien gyvuliški polinkiai. Jų veiksmai nežada nieko gera, nes jie, tenkindami gyvuliškus polinkius (valgyti, miegoti, poruotis ir gintis) amžinai lieka kančių perpildytoje materialioje būtyje. O tie, kurie gyvenimą tvarko pagal šventraščių nurodymus ir palengva artėja prie Kṛṣṇos sąmonės, be abejonės, daro gyvenime pažangą.

Those who are following the path of auspiciousness can be divided into three sections, namely (1) the followers of scriptural rules and regulations who are enjoying material prosperity, (2) those who are trying to find ultimate liberation from material existence, and (3) those who are devotees in Kṛṣṇa consciousness. Those who are following the rules and regulations of the scriptures for material happiness may be further divided into two classes: those who are fruitive workers and those who desire no fruit for sense gratification. Those who are after fruitive results for sense gratification may be elevated to a higher standard of life – even to the higher planets – but still, because they are not free from material existence, they are not following the truly auspicious path. The only auspicious activities are those which lead one to liberation. Any activity which is not aimed at ultimate self-realization or liberation from the material bodily concept of life is not at all auspicious. Activity in Kṛṣṇa consciousness is the only auspicious activity, and anyone who voluntarily accepts all bodily discomforts for the sake of making progress on the path of Kṛṣṇa consciousness can be called a perfect transcendentalist under severe austerity. And because the eightfold yoga system is directed toward the ultimate realization of Kṛṣṇa consciousness, such practice is also auspicious, and no one who is trying his best in this matter need fear degradation.

Einantys geros lemties keliu gali būti suskirstyti į tokias tris grupes: (1) tie, kurie laikosi šventraščių taisyklių ir yra pasiekę materialią gerovę, (2) tie, kurie stengiasi galutinai išsivaduoti iš materialios būties, ir (3) Kṛṣṇą įsisąmoninę bhaktai. Tie, kurie siekdami materialios laimės laikosi šventraščių taisyklių, skirstomi dar į dvi grupes: tuos, kurie siekia mėgautis savo veiklos rezultatais, ir tuos, kurie nesiekia savo veiklos vaisių. Pirmieji gali pasiekti aukštesnį pragyvenimo lygį, pakilti net į aukštesnes planetas, ir vis dėlto jie neištrūksta iš materialios būties, todėl kelias, kuriuo jie eina, nėra gera lemiantis. Iš tikrųjų gera lemianti veikla yra ta, kuri veda į išsivadavimą, o veikla, kurios tikslas nėra savęs pažinimas, t.y. atsisakymas materialios, kūniškos gyvenimo sampratos, apskritai nieko gera nežada. Gera lemianti veikla yra tiktai veikla su Kṛṣṇos sąmone, todėl kiekvieną, kuris savo valia pakelia visus kūno nepatogumus vardan tobulėjimo Kṛṣṇos sąmonės kelyje, galima pavadinti tikru transcendentalistu, pasirinkusiu griežtą asketišką gyvenimą. O kadangi aštuonialypės yogos sistema galų gale nukreipia žmogų perprasti Kṛṣṇos sąmonę, ją praktikuoti taip pat palanku, ir jei šiam reikalui atiduodamos visos jėgos, nuopuolio bijoti nereikia.