TEXT 35

Devanagari

श्रीभगवानुवाच
असंशयं महाबाहो मनो दुर्निग्रहं चलम् ।
अभ्यासेन तु कौन्तेय वैराग्येण च गृह्यते ॥ ३५ ॥

Text

Tekstas

śrī-bhagavān uvāca
asaṁśayaṁ mahā-bāho
mano durnigrahaṁ calam
abhyāsena tu kaunteya
vairāgyeṇa ca gṛhyate

Synonyms

śrī-bhagavān uvāca — the Personality of Godhead said; asaṁśayam — undoubtedly; mahā-bāho — O mighty-armed one; manaḥ — the mind; durnigraham — difficult to curb; calam — flickering; abhyāsena — by practice; tu — but; kaunteya — O son of Kuntī; vairāgyeṇa — by detachment; ca — also; gṛhyate — can be so controlled.

śrī-bhagavān uvāca — Dievo Asmuo tarė; asaṁśayam — be abejonės; mahā- bāho — o tvirtaranki; manaḥ — protas; durnigraham — sunkiai sutramdomas; calam — nenustygstantis; abhyāsena — praktikos dėka; tu — bet; kaunteya — o Kuntī sūnau; vairāgyeṇa — atsižadėjimu; ca — taip pat; gṛhyate — galima suvaldyti.

Translation

Lord Śrī Kṛṣṇa said: O mighty-armed son of Kuntī, it is undoubtedly very difficult to curb the restless mind, but it is possible by suitable practice and by detachment.

Viešpats Śrī Kṛṣṇa tarė: O tvirtaranki Kuntī sūnau, pažaboti nerimstantį protą, be abejonės, labai sunku, ir vis dėlto tai įmanoma atitinkamos praktikos ir atsižadėjimo dėka.

Purport

The difficulty of controlling the obstinate mind, as expressed by Arjuna, is accepted by the Personality of Godhead. But at the same time He suggests that by practice and detachment it is possible. What is that practice? In the present age no one can observe the strict rules and regulations of placing oneself in a sacred place, focusing the mind on the Supersoul, restraining the senses and mind, observing celibacy, remaining alone, etc. By the practice of Kṛṣṇa consciousness, however, one engages in nine types of devotional service to the Lord. The first and foremost of such devotional engagements is hearing about Kṛṣṇa. This is a very powerful transcendental method for purging the mind of all misgivings. The more one hears about Kṛṣṇa, the more one becomes enlightened and detached from everything that draws the mind away from Kṛṣṇa. By detaching the mind from activities not devoted to the Lord, one can very easily learn vairāgya. Vairāgya means detachment from matter and engagement of the mind in spirit. Impersonal spiritual detachment is more difficult than attaching the mind to the activities of Kṛṣṇa. This is practical because by hearing about Kṛṣṇa one becomes automatically attached to the Supreme Spirit. This attachment is called pareśānubhava, spiritual satisfaction. It is just like the feeling of satisfaction a hungry man has for every morsel of food he eats. The more one eats while hungry, the more one feels satisfaction and strength. Similarly, by discharge of devotional service one feels transcendental satisfaction as the mind becomes detached from material objectives. It is something like curing a disease by expert treatment and appropriate diet. Hearing of the transcendental activities of Lord Kṛṣṇa is therefore expert treatment for the mad mind, and eating the foodstuff offered to Kṛṣṇa is the appropriate diet for the suffering patient. This treatment is the process of Kṛṣṇa consciousness.

KOMENTARAS: Dievo Asmuo pritaria Arjunai, jog suvaldyti užsispyrusį protą labai sunku, bet čia pat sako, kad tai įmanoma praktikos ir atsižadėjimo dėka. Kokia tai praktika? Šiais laikais niekas nesugeba laikytis griežtų taisyklių, pavyzdžiui, apsigyventi šventoje vietoje, sutelkti protą į Supersielą, pažaboti jusles ir protą, laikytis skaistybės įžadų, gyventi vienam etc. O praktikuojantis Kṛṣṇos sąmonę žmogus naudojasi devyniais pasiaukojimo tarnystės Viešpačiui būdais. Pirmiausias ir svarbiausias būdas – klausytis pasakojimų apie Kṛṣṇą. Toks transcendentinis metodas labai veiksmingas išvarant iš proto visas netinkamas mintis. Kuo daugiau žmogus išgirsta apie Kṛṣṇą, tuo labiau jis prašviesėja ir tuo lengviau atsižada viso to, kas atitraukia protą nuo Kṛṣṇos. Neleidžiant protui atlikti veiklos, kuri nesusijusi su Viešpačiu, lengvai išmokstama vairāgyos. Vairāgya – tai atsižadėjimas materialaus ir proto pajungimas dvasioje. Dvasiškai atsižadėti beasmenės sampratos pagrindu žymiai sunkiau, negu sužavėti protą Kṛṣṇos žygiais. Klausytis apie Kṛṣṇą praktiška, nes klausant apie Jį savaime susižavima Aukščiausiąja Dvasia. Toks susižavėjimas vadinamas pareśānubhūti – „dvasiniu pasitenkinimu“. Jis primena tą pasitenkinimo jausmą, kurį patiria alkanas žmogus sulig kiekvienu nurytu kąsniu. Kuo daugiau valgo alkanas žmogus, tuo didesnį pasitenkinimą ir jėgų antplūdį jis jaučia. Analogiškai, atliekant pasiaukojimo tarnystę patiriamas transcendentinis pasitenkinimas, nes protas atsižada materialių siekių. Tai tarytum pasveikti nuo ligos, gavus teisingą gydymą ir laikantis atitinkamos dietos. Klausytis apie transcendentinius Viešpaties Kṛṣṇos žygius – tai teisingas būdas gydyti pašėlusį protą, o valgyti Kṛṣṇai paaukotą maistą – tinkama dieta kenčiančiam ligoniui. Toks gydymas ir yra Kṛṣṇos sąmonės procesas.