Skip to main content

TEXT 15

TEXT 15

Devanagari

Devanagari

नादत्ते कस्यचित्पापं न चैव सुकृतं विभु: ।
अज्ञानेनावृतं ज्ञानं तेन मुह्यन्ति जन्तव: ॥ १५ ॥

Text

Tekstas

nādatte kasyacit pāpaṁ
na caiva sukṛtaṁ vibhuḥ
ajñānenāvṛtaṁ jñānaṁ
tena muhyanti jantavaḥ
nādatte kasyacit pāpaṁ
na caiva sukṛtaṁ vibhuḥ
ajñānenāvṛtaṁ jñānaṁ
tena muhyanti jantavaḥ

Synonyms

Synonyms

na — never; ādatte — accepts; kasyacit — anyone’s; pāpam — sin; na — nor; ca — also; eva — certainly; su-kṛtam — pious activities; vibhuḥ — the Supreme Lord; ajñānena — by ignorance; āvṛtam — covered; jñānam — knowledge; tena — by that; muhyanti — are bewildered; jantavaḥ — the living entities.

na — niekada; ādatte — pasiima; kasyacit — kieno nors; pāpam — nuodėmę; na — nei; ca — taip pat; eva — tikrai; su-kṛtam — doringą veiklą; vibhuḥ — Aukščiausiasis Viešpats; ajñānena — neišmanymo; āvṛtam — apgaubtas; jñānam — žinojimas; tena — šiuo; muhyanti — suklaidintos; jantavaḥ — gyvosios esybės.

Translation

Translation

Nor does the Supreme Lord assume anyone’s sinful or pious activities. Embodied beings, however, are bewildered because of the ignorance which covers their real knowledge.

Aukščiausiasis Viešpats neatsako nei už nuodėmingus, nei už doringus gyvųjų būtybių poelgius. Vis dėlto kūne įkalintas būtybes klaidina neišmanymas, kuris užgožia jų tikrąjį žinojimą.

Purport

Purport

The Sanskrit word vibhu means the Supreme Lord who is full of unlimited knowledge, riches, strength, fame, beauty and renunciation. He is always satisfied in Himself, undisturbed by sinful or pious activities. He does not create a particular situation for any living entity, but the living entity, bewildered by ignorance, desires to be put into certain conditions of life, and thereby his chain of action and reaction begins. A living entity is, by superior nature, full of knowledge. Nevertheless, he is prone to be influenced by ignorance due to his limited power. The Lord is omnipotent, but the living entity is not. The Lord is vibhu, or omniscient, but the living entity is aṇu, or atomic. Because he is a living soul, he has the capacity to desire by his free will. Such desire is fulfilled only by the omnipotent Lord. And so, when the living entity is bewildered in his desires, the Lord allows him to fulfill those desires, but the Lord is never responsible for the actions and reactions of the particular situation which may be desired. Being in a bewildered condition, therefore, the embodied soul identifies himself with the circumstantial material body and becomes subjected to the temporary misery and happiness of life. The Lord is the constant companion of the living entity as Paramātmā, or the Supersoul, and therefore He can understand the desires of the individual soul, as one can smell the flavor of a flower by being near it. Desire is a subtle form of conditioning for the living entity. The Lord fulfills his desire as he deserves: Man proposes and God disposes. The individual is not, therefore, omnipotent in fulfilling his desires. The Lord, however, can fulfill all desires, and the Lord, being neutral to everyone, does not interfere with the desires of the minute independent living entities. However, when one desires Kṛṣṇa, the Lord takes special care and encourages one to desire in such a way that one can attain to Him and be eternally happy. The Vedic hymns therefore declare, eṣa u hy eva sādhu karma kārayati taṁ yam ebhyo lokebhya unninīṣate. eṣa u evāsādhu karma kārayati yam adho ninīṣate: “The Lord engages the living entity in pious activities so that he may be elevated. The Lord engages him in impious activities so that he may go to hell.” (Kauṣītakī Upaniṣad 3.8)

KOMENTARAS: Sanskrito žodis vibhu reiškia Aukščiausiąjį Viešpatį, kuris kupinas neriboto žinojimo, turtų, galios, šlovės, grožio bei atsižadėjimo. Jis visada vidujai patenkintas. Jo ramybės nesudrumsčia nei nuodėmingi, nei doringi poelgiai. Jis nesukuria jokių konkrečių aplinkybių gyvajai esybei – tai ji pati, neišmanymo suklaidinta, trokšta būti įtraukta į tam tikras gyvenimo sąlygas. Tada ir prasideda veiksmų ir atoveikių virtinė. Pagal savo aukštesniąją prigimtį gyvoji esybė yra kupina žinojimo, bet dėl ribotos galios ji visgi linkusi pasiduoti neišmanymo poveikiui. Viešpats – visagalis, o gyvoji esybė – ne. Viešpats – vibhu, visa žinantis, o gyvoji esybė – aṇu, atomo dydžio. Ji yra gyva siela, todėl laisva valia gali ko nors norėti. Tačiau jos norus išpildyti tegali tik visagalis Viešpats. Todėl kai gyvoji esybė susipainioja savo noruose, Viešpats leidžia juos įgyvendinti, tačiau Jis neatsako už būtybės veiksmus ir pasekmes situacijoje, kurios trokšta gyvoji būtybė. Susipainiojusi įkūnyta siela sutapatina save su materialiu kūnu, kurį jai lėmė aplinkybės, ir ją užgriūva laikinos gyvenimo kančios bei džiaugsmai. Paramātmos, arba Supersielos, pavidalu Viešpats nuolat lydi gyvąją esybę, todėl jis žino individualios sielos troškimus lygiai taip, kaip žmogus būdamas šalia gėlės užuodžia jos aromatą. Troškimas – tai subtili gyvosios esybės nelaisvės forma. Viešpats išpildo gyvosios esybės troškimus tiek, kiek ji to verta: žmogus planuoja, o Dievas disponuoja. Taigi pats individas nėra visagalis ir negali įgyvendinti savo troškimų, o Viešpats gali išpildyti juos visus. Visiems neutralus Viešpats palieka mažoms savarankiškoms gyvosioms esybėms pačioms spręsti, ko jos nori. Tačiau kai žmogus trokšta Kṛṣṇos, Viešpats ypatingai rūpinasi juo, ir skatina tokį jo troškimą, padedantį ateiti pas Jį ir būti amžinai laimingu. Todėl Vedų himnai ir skelbia: eṣa u hy eva sādhu karma kārayati taṁ yam ebhyo lokebhya unninīṣate. eṣa u evāsādhu karma kārayati yam adho ninīṣate – Viešpats suteikia gyvajai esybei galimybę doringai veikti, kad ji pasikeltų į dangų. Viešpats suteikia jai galimybę nusidėti ir eiti į pragarą. („Kauṣītakī Upaniṣada“ 3.8)

ajño jantur anīśo ’yam
ātmanaḥ sukha-duḥkhayoḥ
īśvara-prerito gacchet
svargaṁ vāśv abhram eva ca
ajño jantur anīśo ’yam
ātmanaḥ sukha-duḥkhayoḥ
īśvara-prerito gacchet
svargaṁ vāśv abhram eva ca

“The living entity is completely dependent in his distress and happiness. By the will of the Supreme he can go to heaven or hell, as a cloud is driven by the air.”

„Ir laimėje, ir kančioje gyvoji esybė yra visiškai priklausoma. Aukščiausiojo valia, kaip vėjo genamas debesis ji gali eiti į dangų arba į pragarą.“

Therefore the embodied soul, by his immemorial desire to avoid Kṛṣṇa consciousness, causes his own bewilderment. Consequently, although he is constitutionally eternal, blissful and cognizant, due to the littleness of his existence he forgets his constitutional position of service to the Lord and is thus entrapped by nescience. And, under the spell of ignorance, the living entity claims that the Lord is responsible for his conditional existence. The Vedānta-sūtras (2.1.34) also confirm this. Vaiṣamya-nairghṛṇye na sāpekṣatvāt tathā hi darśayati: “The Lord neither hates nor likes anyone, though He appears to.”

Tad nuo amžių gyvas įkūnytos sielos troškimas išvengti Kṛṣṇos sąmonės yra jos pačios klydimų priežastis. Nors siela pagal savo prigimtį yra amžina, palaiminga ir kupina žinojimo, būdama be galo maža ji pamiršta savo prigimtinę Viešpaties tarno padėtį ir pakliūva į neišmanymo pinkles. Tik dėl neišmanymo gyvoji esybė teigia, kad už jos sąlygotą būtį atsakingas Viešpats. Tai patvirtina ir „Vedānta-sūtra“ (2.1.34): vaiṣamya-nairghṛṇye na sāpekṣatvāt tathā hi darśayati – Viešpats nei neapkenčia ko, nei myli, nors gal būtent šitaip ir atrodo.