TEXT 9

Devanagari

सञ्जय उवाच
एवमुक्त्वा हृषीकेशं गुडाकेशः परन्तपः ।
न योत्स्य इति गोविन्दामुक्त्वा तूष्णीं बभूव ह ॥ ९ ॥

Text

Tekstas

sañjaya uvāca
evam uktvā hṛṣīkeśaṁ
guḍākeśaḥ paran-tapaḥ
na yotsya iti govindam
uktvā tūṣṇīṁ babhūva ha

Synonyms

sañjayaḥ uvāca — Sañjaya said; evam — thus; uktvā — speaking; hṛṣīkeśam — unto Kṛṣṇa, the master of the senses; guḍākeśaḥ — Arjuna, the master of curbing ignorance; param-tapaḥ — the chastiser of the enemies; na yotsye — I shall not fight; iti — thus; govindam — unto Kṛṣṇa, the giver of pleasure to the senses; uktvā — saying; tūṣṇīm — silent; babhūva — became; ha — certainly.

sañjayaḥ uvāca — Sañjaya tarė; evam — šitaip; uktvā — kalbėdamas; hṛṣīkeśam — Kṛṣṇai, juslių valdovui; guḍākeśaḥ — Arjuna, pažabojęs neišmanymą; parantapaḥ — priešų baudėjas; na yotsye — aš nesikausiu; iti — taip; govindam — Kṛṣṇai, teikiančiam džiaugsmą juslėms; uktvā — sakydamas; tūṣṇīm — tylus; babhūva — tapo; ha — tikrai.

Translation

Sañjaya said: Having spoken thus, Arjuna, chastiser of enemies, told Kṛṣṇa, “Govinda, I shall not fight,” and fell silent.

Sañjaya tarė: Pasakęs šiuos žodžius, Arjuna, priešų baudėjas, tarė Kṛṣṇai – „Govinda, aš nesikausiu“, ir nutilo.

Purport

Dhṛtarāṣṭra must have been very glad to understand that Arjuna was not going to fight and was instead leaving the battlefield for the begging profession. But Sañjaya disappointed him again in relating that Arjuna was competent to kill his enemies (paran-tapaḥ). Although Arjuna was, for the time being, overwhelmed with false grief due to family affection, he surrendered unto Kṛṣṇa, the supreme spiritual master, as a disciple. This indicated that he would soon be free from the false lamentation resulting from family affection and would be enlightened with perfect knowledge of self-realization, or Kṛṣṇa consciousness, and would then surely fight. Thus Dhṛtarāṣṭra’s joy would be frustrated, since Arjuna would be enlightened by Kṛṣṇa and would fight to the end.

KOMENTARAS: Dhṛtarāṣṭra, matyt, labai nudžiugo sužinojęs, kad Arjuna nė nesirengia kautis, kad nori pasitraukti iš mūšio lauko ir ketina elgetauti. Tačiau Sañjaya tuojau jį nuliūdina, nes prabyla apie Arjuną, kaip apie pajėgų susidoroti su priešu (parantapaḥ). Nors Arjuną trumpam apima netikra širdgėla, kurią sukelia meilės jausmas giminaičiams, jis atsiduoda aukščiausiajam dvasiniam mokytojui, Kṛṣṇai, kaip mokinys mokytojui. Toks buvo pranašingas ženklas, kad netrukus jis atsikratys netikro sielvarto, kurį sukėlė prisirišimas prie šeimos, gaus tobulų žinių apie savęs pažinimą, arba Kṛṣṇos sąmonę, ir tada būtinai kausis. Taigi Dhṛtarāṣṭrai lemta džiūgauti neilgai, nes Kṛṣṇa apšvies Arjunos protą, ir šis kovos iki galo.