Skip to main content

TEXT 63

TEXT 63

Devanagari

Devanagari

क्रोधाद्भ‍वति सम्मोहः सम्मोहात्स्मृतिविभ्रमः ।
स्मृतिभ्रंशाद्बुद्धिनाशो बुद्धिनाशात्प्रणश्यति ॥ ६३ ॥

Text

Tekstas

krodhād bhavati sammohaḥ
sammohāt smṛti-vibhramaḥ
smṛti-bhraṁśād buddhi-nāśo
buddhi-nāśāt praṇaśyati
krodhād bhavati sammohaḥ
sammohāt smṛti-vibhramaḥ
smṛti-bhraṁśād buddhi-nāśo
buddhi-nāśāt praṇaśyati

Synonyms

Synonyms

krodhāt — from anger; bhavati — takes place; sammohaḥ — perfect illusion; sammohāt — from illusion; smṛti — of memory; vibhramaḥ — bewilderment; smṛti-bhraṁśāt — after bewilderment of memory; buddhi-nāśaḥ — loss of intelligence; buddhi-nāśāt — and from loss of intelligence; praṇaśyati — one falls down.

krodhāt — iš pykčio; bhavati — kyla; sammohaḥ — visiška iliuzija; sammohāt — iš iliuzijos; smṛti — atminties; vibhramaḥ — užtemimas; smṛti- bhraṁśāt — aptemus atminčiai; buddhi-nāśaḥ — intelekto praradimas; buddhi nāśāt — praradus intelektą; praṇaśyati — patiriamas nuopuolis.

Translation

Translation

From anger, complete delusion arises, and from delusion bewilderment of memory. When memory is bewildered, intelligence is lost, and when intelligence is lost one falls down again into the material pool.

Pyktis visiškai paklaidina, o paklydimas aptemdo atmintį. Kai atmintis aptemsta, dingsta intelektas, o dingus intelektui vėl puolama į materijos liūną.

Purport

Purport

Śrīla Rūpa Gosvāmī has given us this direction:

KOMENTARAS: Śrīla Rūpa Gosvāmis mums nurodo:

prāpañcikatayā buddhyā
hari-sambandhi-vastunaḥ
mumukṣubhiḥ parityāgo
vairāgyaṁ phalgu kathyate
prāpañcikatayā buddhyā
hari-sambandhi-vastunaḥ
mumukṣubhiḥ parityāgo
vairāgyaṁ phalgu kathyate

(Bhakti-rasāmṛta-sindhu 1.2.258)

(„Bhakti-rasāmṛta-sindhu“ 1.2.258)

By development of Kṛṣṇa consciousness one can know that everything has its use in the service of the Lord. Those who are without knowledge of Kṛṣṇa consciousness artificially try to avoid material objects, and as a result, although they desire liberation from material bondage, they do not attain to the perfect stage of renunciation. Their so-called renunciation is called phalgu, or less important. On the other hand, a person in Kṛṣṇa consciousness knows how to use everything in the service of the Lord; therefore he does not become a victim of material consciousness. For example, for an impersonalist, the Lord, or the Absolute, being impersonal, cannot eat. Whereas an impersonalist tries to avoid good eatables, a devotee knows that Kṛṣṇa is the supreme enjoyer and that He eats all that is offered to Him in devotion. So, after offering good eatables to the Lord, the devotee takes the remnants, called prasādam. Thus everything becomes spiritualized, and there is no danger of a downfall. The devotee takes prasādam in Kṛṣṇa consciousness, whereas the nondevotee rejects it as material. The impersonalist, therefore, cannot enjoy life, due to his artificial renunciation; and for this reason, a slight agitation of the mind pulls him down again into the pool of material existence. It is said that such a soul, even though rising up to the point of liberation, falls down again due to his not having support in devotional service.

Ugdant Kṛṣṇos sąmonę aiškėja, kad viską galima panaudoti Viešpaties tarnystei. Neišmanantys Kṛṣṇos sąmonės dirbtinai mėgina išvengti materialių objektų. Nors jie ir trokšta išsivaduoti iš materijos nelaisvės, tobulo atsižadėjimo pakopos nepasiekia. Tariamas jų atsižadėjimas vadinasi phalgu, nepilnavertis. O tas, kuris jau pasiekė Kṛṣṇos sąmonę, žino, kaip viską panaudoti tarnaujant Viešpačiui, todėl jis netampa materialios sąmonės auka. Pavyzdžiui, impersonalistas mano, kad Viešpats, arba Absoliutas, būdamas beasmenis negali valgyti. Impersonalistas stengiasi atsisakyti gardžių patiekalų, o bhaktas supranta, jog Kṛṣṇa – aukščiausiasis besimėgaujantis subjektas, kad Jis valgo viską, kas su pasiaukojimu Jam pasiūloma. Todėl, paaukojęs gardų maistą Viešpačiui, bhaktas vaišinasi jo likučiais, kurie vadinasi prasādam. Taip viskas sudvasinama ir nelieka pavojaus nupulti. Kṛṣṇą įsisąmoninęs bhaktas valgo prasādam, tuo tarpu nebhaktas atsisako maisto, laikydamas jį materialiu. Dirbtinis atsižadėjimas trukdo impersonalistui džiaugtis gyvenimu. Dėl šios priežasties pakanka protui šiek tiek susijaudinti, ir toks žmogus vėl smunka į materialios būties liūną. Sakoma, kad netgi tada, kai tokia siela išsivaduoja, ji vėl patiria nuopuolį, nes neturi pasiaukojimo tarnystės paramos.