Skip to main content

TEXT 78

TEXT 78

Devanagari

Devanagari

यत्र योगेश्वर: कृष्णो यत्र पार्थो धनुर्धर: ।
तत्र श्रीर्विजयो भूतिर्ध्रुवा नीतिर्मतिर्मम ॥ ७८ ॥

Text

Tekstas

yatra yogeśvaraḥ kṛṣṇo
yatra pārtho dhanur-dharaḥ
tatra śrīr vijayo bhūtir
dhruvā nītir matir mama
yatra yogeśvaraḥ kṛṣṇo
yatra pārtho dhanur-dharaḥ
tatra śrīr vijayo bhūtir
dhruvā nītir matir mama

Synonyms

Synonyms

yatra — where; yoga-īśvaraḥ — the master of mysticism; kṛṣṇaḥ — Lord Kṛṣṇa; yatra — where; pārthaḥ — the son of Pṛthā; dhanuḥ-dharaḥ — the carrier of the bow and arrow; tatra — there; śrīḥ — opulence; vijayaḥ — victory; bhūtiḥ — exceptional power; dhruvā — certain; nītiḥ — morality; matiḥ mama — my opinion.

yatra — kur; yoga-īśvaraḥ — visų mistinių galių valdovas; kṛṣṇaḥ — Viešpats Kṛṣṇa; yatra — kur; pārthaḥ — Pṛthos sūnus; dhanuḥ-dharaḥ — laikantis lanką ir strėles; tatra — ten; śrīḥ — turtai; vijayaḥ — pergalė; bhūtiḥ — ypatinga galia; dhruvā — tikrai; nītiḥ — dora; matiḥ mama — mano nuomone.

Translation

Translation

Wherever there is Kṛṣṇa, the master of all mystics, and wherever there is Arjuna, the supreme archer, there will also certainly be opulence, victory, extraordinary power, and morality. That is my opinion.

Kur yra Kṛṣṇa, visų mistikų valdovas, ir kur didysis lankininkas Arjuna – ten, be abejonės, bus turtai, pergalė, nepaprasta galia ir dora. Tokia mano nuomonė.

Purport

Purport

The Bhagavad-gītā began with an inquiry of Dhṛtarāṣṭra’s. He was hopeful of the victory of his sons, assisted by great warriors like Bhīṣma, Droṇa and Karṇa. He was hopeful that the victory would be on his side. But after describing the scene on the battlefield, Sañjaya told the King, “You are thinking of victory, but my opinion is that where Kṛṣṇa and Arjuna are present, there will be all good fortune.” He directly confirmed that Dhṛtarāṣṭra could not expect victory for his side. Victory was certain for the side of Arjuna because Kṛṣṇa was there. Kṛṣṇa’s acceptance of the post of charioteer for Arjuna was an exhibition of another opulence. Kṛṣṇa is full of all opulences, and renunciation is one of them. There are many instances of such renunciation, for Kṛṣṇa is also the master of renunciation.

KOMENTARAS: „Bhagavad-gītos“ tekstas prasideda Dhṛtarāṣṭros klausimu. Dhṛtarāṣṭra tikėjosi, kad pergalę pasieks jo sūnūs, kurių pusėje kovėsi didieji karžygiai – Bhīṣma, Droṇa ir Karṇa. Jis vylėsi saviškių pergalės. Tačiau nupasakojęs įvykius mūšio lauke, Sañjaya taip prabilo į karalių: „Tu galvoji apie pergalę, o aš manau, kad sėkmė ten, kur yra Kṛṣṇa ir Arjuna.“ Jis tiesiai pareiškė Dhṛtarāṣṭṛai, kad pergalės jam tikėtis neverta. Pergalė neabejotinai laukė Arjunos, nes jo pusėje – Kṛṣṇa. Tai, kad Kṛṣṇa tapo Arjunos vežėju, byloja apie dar vieną Jo vertenybę. Kṛṣṇa kupinas vertenybių, ir viena jų – atsižadėjimas. Yra žinoma daugybė tokio atsižadėjimo pavyzdžių, nes Kṛṣṇa taip pat yra ir labiausiai atsižadėjęs.

The fight was actually between Duryodhana and Yudhiṣṭhira. Arjuna was fighting on behalf of his elder brother, Yudhiṣṭhira. Because Kṛṣṇa and Arjuna were on the side of Yudhiṣṭhira, Yudhiṣṭhira’s victory was certain. The battle was to decide who would rule the world, and Sañjaya predicted that the power would be transferred to Yudhiṣṭhira. It is also predicted here that Yudhiṣṭhira, after gaining victory in this battle, would flourish more and more because not only was he righteous and pious but he was also a strict moralist. He never spoke a lie during his life.

Iš tikrųjų kova vyko tarp Duryodhanos ir Yudhiṣṭhiros. Arjuna kovėsi savo vyresniojo brolio Yudhiṣṭhiros pusėje. Yudhiṣṭhiros pergalė buvo neabejotina, nes jo pusėje kovėsi ir Kṛṣṇa, ir Arjuna. Kautynės turėjo nulemti, kas valdys pasaulį, ir Sañjaya išpranašavo, kad valdžia atiteks Yudhiṣṭhirai. Šiame posme išpranašauta ir tai, kad Yudhiṣṭhirą, pelniusį mūšyje pergalę, lydės nepaprasta sėkmė, nes jis ne tik teisus ir dievotas, bet ir griežtų dorovinių principų žmogus, niekada gyvenime nekalbėjęs melo.

There are many less intelligent persons who take Bhagavad-gītā to be a discussion of topics between two friends on a battlefield. But such a book cannot be scripture. Some may protest that Kṛṣṇa incited Arjuna to fight, which is immoral, but the reality of the situation is clearly stated: Bhagavad-gītā is the supreme instruction in morality. The supreme instruction of morality is stated in the Ninth Chapter, in the thirty-fourth verse: man-manā bhava mad-bhaktaḥ. One must become a devotee of Kṛṣṇa, and the essence of all religion is to surrender unto Kṛṣṇa (sarva-dharmān parityajya mām ekaṁ śaraṇaṁ vraja). The instructions of Bhagavad-gītā constitute the supreme process of religion and of morality. All other processes may be purifying and may lead to this process, but the last instruction of the Gītā is the last word in all morality and religion: surrender unto Kṛṣṇa. This is the verdict of the Eighteenth Chapter.

Daugelis menkos nuovokos žmonių „Bhagavad-gītą“ laiko dviejų draugų pokalbiu mūšio lauke, tačiau tokia knyga negalėtų būti šventraštis. Kai kas paprieštaraus, esą Kṛṣṇa skatino Arjuną kautis, o tai amoralu, tačiau realią padėtį atskleidžia teiginys: „Bhagavad-gītā“ – tai aukščiausias dorovės kodeksas. Aukščiausią dorovės pamoką išgirstame trisdešimt ketvirtame devinto skyriaus posme: man-manā bhava mad-bhaktaḥ. Reikia tapti Kṛṣṇos bhaktu, o visos religijos esmė – atsiduoti Kṛṣṇai (sarva-dharmān parityajya mām ekaṁ śaraṇaṁ vraja). „Bhagavad-gītos“ pamokos – tai tobulas religijos ir dorovės procesas. Gali būti, kad kiti procesai irgi apvalo ir veda į šį procesą, tačiau galutinis „Bhagavad-gītos“ nurodymas – atsiduoti Kṛṣṇai – yra bet kokios dorovės ir religijos aukščiausia viršūnė. Tokia aštuoniolikto skyriaus išvada.

From Bhagavad-gītā we can understand that to realize oneself by philosophical speculation and by meditation is one process, but to fully surrender unto Kṛṣṇa is the highest perfection. This is the essence of the teachings of Bhagavad-gītā. The path of regulative principles according to the orders of social life and according to the different courses of religion may be a confidential path of knowledge. But although the rituals of religion are confidential, meditation and cultivation of knowledge are still more confidential. And surrender unto Kṛṣṇa in devotional service in full Kṛṣṇa consciousness is the most confidential instruction. That is the essence of the Eighteenth Chapter.

„Bhagavad-gītā“ rodo, kad dvasinė savivoka filosofinių samprotavimų ir meditacijos pagalba – tai tik vienas kelių, tačiau aukščiausias tobulumas – visiškas atsidavimas Kṛṣṇai. Tokia „Bhagavad-gītos“ mokymo esmė. Reguliuojamų principų pagal socialinio gyvenimo skyrius ir įvairias religines kryptis laikymasis galbūt ir yra slaptingas pažinimo kelias. Nors religiniai ritualai kupini slaptingumo, meditacija ir žinojimo gilinimas – dar slaptingesni. O atsiduoti Kṛṣṇai, pasiaukojamai Jam tarnaujant ir sutelkiant į Jį visas mintis – pats slaptingiausias paliepimas. Tokia aštuoniolikto skyriaus esmė.

Another feature of Bhagavad-gītā is that the actual truth is the Supreme Personality of Godhead, Kṛṣṇa. The Absolute Truth is realized in three features – impersonal Brahman, localized Paramātmā, and ultimately the Supreme Personality of Godhead, Kṛṣṇa. Perfect knowledge of the Absolute Truth means perfect knowledge of Kṛṣṇa. If one understands Kṛṣṇa, then all the departments of knowledge are part and parcel of that understanding. Kṛṣṇa is transcendental, for He is always situated in His eternal internal potency. The living entities are manifested of His energy and are divided into two classes, eternally conditioned and eternally liberated. Such living entities are innumerable, and they are considered fundamental parts of Kṛṣṇa. Material energy is manifested into twenty-four divisions. The creation is effected by eternal time, and it is created and dissolved by external energy. This manifestation of the cosmic world repeatedly becomes visible and invisible.

Dar vienas dalykas, apie kurį kalbama „Bhagavad-gītoje“: tikroji tiesa – tai Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Kṛṣṇa. Absoliuti Tiesa yra patiriama trimis aspektais: kaip beasmenis Brahmanas, kaip lokalizuota Paramātmā ir galiausiai kaip Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Kṛṣṇa. Tobulai pažinti Aukščiausiąją Tiesą – vadinasi, tobulai pažinti Kṛṣṇą. Pažinęs Kṛṣṇą žmogus savaime įgyja ir visas kitas žinias. Kṛṣṇa yra transcendentinis, nes Jis visada egzistuoja Savo amžinoje vidinėje galioje. Gyvosios esybės gimsta iš Jo energijos ir yra skirstomos į dvi kategorijas: amžinai sąlygotas ir amžinai išvaduotas. Gyvųjų esybių nesuskaitoma daugybė, ir jos yra laikomos neatskiriamomis Kṛṣṇos dalimis. Materiali energija reiškiasi dvidešimt keturiomis kategorijomis. Kūrinija yra įtakojama amžinojo laiko – ją kuria bei naikina išorinė energija. Kosminis pasaulis, priklausomai nuo to, ar jis gavęs išraišką, ar ne, yra tai matomas, tai vėl nematomas.

In Bhagavad-gītā five principal subject matters have been discussed: the Supreme Personality of Godhead, material nature, the living entities, eternal time and all kinds of activities. All is dependent on the Supreme Personality of Godhead, Kṛṣṇa. All conceptions of the Absolute Truth – impersonal Brahman, localized Paramātmā and any other transcendental conception – exist within the category of understanding the Supreme Personality of Godhead. Although superficially the Supreme Personality of Godhead, the living entity, material nature and time appear to be different, nothing is different from the Supreme. But the Supreme is always different from everything. Lord Caitanya’s philosophy is that of “inconceivable oneness and difference.” This system of philosophy constitutes perfect knowledge of the Absolute Truth.

„Bhagavad-gītoje“ nagrinėtos penkios svarbiausios temos: Aukščiausiasis Dievo Asmuo, materiali gamta, gyvosios esybės, amžinas laikas ir įvairios veiklos rūšys. Visa tai yra Aukščiausiojo Dievo Asmens, Kṛṣṇos, valdžioje. Visi Absoliučios Tiesos aspektai – būtent beasmenis Brahmanas, lokalizuota Paramātma ar bet kuris kitas transcendentinis aspektas, priklauso Aukščiausiojo Dievo Asmens pažinimo kategorijai. Nors iš pirmo žvilgsnio Aukščiausiasis Dievo Asmuo, gyvosios esybės, materiali gamta ir laikas gali atrodyti skirtingi, nieko nėra skirtingo nuo Aukščiausiojo. Kita vertus Aukščiausiasis yra visuomet skirtingas nuo visa ko. Viešpaties Caitanyos filosofija – tai „nesuvokiamos vienovės ir skirtybės tuo pat metu“ filosofija. Ši filosofinė sistema – tai tobulas žinojimas apie Absoliučią Tiesą.

The living entity in his original position is pure spirit. He is just like an atomic particle of the Supreme Spirit. Thus Lord Kṛṣṇa may be compared to the sun, and the living entities to sunshine. Because the living entities are the marginal energy of Kṛṣṇa, they have a tendency to be in contact either with the material energy or with the spiritual energy. In other words, the living entity is situated between the two energies of the Lord, and because he belongs to the superior energy of the Lord, he has a particle of independence. By proper use of that independence he comes under the direct order of Kṛṣṇa. Thus he attains his normal condition in the pleasure-giving potency.

Gyvoji esybė savo pirminiame būvyje yra gryna dvasia. Ji – tarytum Aukščiausiosios Dvasios atomo dydžio dalelė. Todėl Viešpatį Kṛṣṇą galėtume palyginti su saule, o gyvąsias esybes – su šviesa, kurią ji skleidžia. Gyvosios esybės – paribio energija, todėl jos linkusios sueiti į sąlytį arba su materialia, arba su dvasine energija. Kitaip sakant, gyvoji esybė yra tarp dviejų Viešpaties energijų. Ji priklauso Aukščiausiojo Viešpaties aukštesniajai energijai, todėl turi dalinę nepriklausomybę. Teisingai pasinaudojusi savo nepriklausomybe, gyvoji esybė paklūsta tiesioginiam Kṛṣṇos vadovavimui. Taip ji pasiekia savo normalų būvį – atsiduria energijoje, kuri teikia džiaugsmą.

Thus end the Bhaktivedanta Purports to the Eighteenth Chapter of the Śrīmad Bhagavad-gītā in the matter of its Conclusion – the Perfection of Renunciation.

Taip Bhaktivedanta baigia komentuoti aštuonioliktąjį, baigiamąjį „Śrīmad Bhagavad-gītos“ skyrių, pavadintą „Atsižadėjimo tobulumas“.