TEXT 1

Devanagari

सन्न्यासस्य महाबाहो तत्त्वमिच्छामि वेदितुम् ।
त्यागस्य च हृषीकेश पृथक्केशिनिषूदन ॥ १ ॥

Text

Tekstas

arjuna uvāca
sannyāsasya mahā-bāho
tattvam icchāmi veditum
tyāgasya ca hṛṣīkeśa
pṛthak keśi-niṣūdana

Synonyms

arjunaḥ uvāca — Arjuna said; sannyāsasya — of renunciation; mahā-bāho — O mighty-armed one; tattvam — the truth; icchāmi — I wish; veditum — to understand; tyāgasya — of renunciation; ca — also; hṛṣīkeśa — O master of the senses; pṛthak — differently; keśi-niṣūdana — O killer of the Keśī demon.

arjunaḥ uvāca — Arjuna tarė; sannyāsasya — atsižadėjimo; mahā-bāho — o tvirtaranki; tattvam — tiesą; icchāmi — aš trokštu; veditum — suprasti; tyāgasya — atsižadėjimo; ca — taip pat; hṛṣīkeśa — o juslių valdove; pṛthak — atskirai; keśi-niṣūdana — o demono Keśio nugalėtojau.

Translation

Arjuna said: O mighty-armed one, I wish to understand the purpose of renunciation [tyāga] and of the renounced order of life [sannyāsa], O killer of the Keśī demon, master of the senses.

Arjuna tarė: O tvirtaranki, o demono Keśio nugalėtojau, juslių valdove, aš noriu suvokti atsižadėjimo [tyāgos] ir gyvenimo atsižadėjus [sannyāsos] paskirtį.

Purport

Actually the Bhagavad-gītā is finished in seventeen chapters. The Eighteenth Chapter is a supplementary summarization of the topics discussed before. In every chapter of Bhagavad-gītā, Lord Kṛṣṇa stresses that devotional service unto the Supreme Personality of Godhead is the ultimate goal of life. This same point is summarized in the Eighteenth Chapter as the most confidential path of knowledge. In the first six chapters, stress was given to devotional service: yoginām api sarveṣām … “Of all yogīs or transcendentalists, one who always thinks of Me within himself is best.” In the next six chapters, pure devotional service and its nature and activity were discussed. In the third six chapters, knowledge, renunciation, the activities of material nature and transcendental nature, and devotional service were described. It was concluded that all acts should be performed in conjunction with the Supreme Lord, represented by the words oṁ tat sat, which indicate Viṣṇu, the Supreme Person. The third part of Bhagavad-gītā has shown that devotional service, and nothing else, is the ultimate purpose of life. This has been established by citing past ācāryas and the Brahma-sūtra, the Vedānta-sūtra. Certain impersonalists consider themselves to have a monopoly on the knowledge of Vedānta-sūtra, but actually the Vedānta-sūtra is meant for understanding devotional service, for the Lord Himself is the composer of the Vedānta-sūtra, and He is its knower. That is described in the Fifteenth Chapter. In every scripture, every Veda, devotional service is the objective. That is explained in Bhagavad-gītā.

KOMENTARAS: Iš esmės „Bhagavad-gītā“ baigiasi septynioliktu skyriumi. Aštuonioliktas skyrius – tai papildoma visų aptartų temų apžvalga. Kiekviename „Bhagavad-gītos“ skyriuje Viešpats Kṛṣṇa pabrėžia, kad pasiaukojimo tarnystė Aukščiausiajam Dievo Asmeniui yra galutinis gyvenimo tikslas. Pasiaukojimo tarnystė, slaptingiausias pažinimo kelias, glaustai aptariama aštuonioliktame skyriuje. Pirmuose šešiuose Gītos skyriuose didžiausias dėmesys buvo skirtas pasiaukojimo tarnystei: yoginām api sarveṣām . . . „Iš visų yogų ar transcendentalistų geriausias yra tas, kuris savo širdyje nuolat galvoja apie Mane.“ Kituose šešiuose skyriuose aptariami tyros pasiaukojimo tarnystės, jos esmės ir veiklos klausimai. Paskutiniuose šešiuose skyriuose aprašytas žinojimas, atsižadėjimas, materialios ir transcendentinės gamtos veikla bei pasiaukojimo tarnystė. Buvo padaryta išvada, kad visa veikla sietina su Aukščiausiuoju Viešpačiu, kuriam atstovauja žodžiai oṁ sat tat, nurodantys Viṣṇu – Aukščiausiąjį Asmenį. Trečioje „Bhagavad-gītos“ dalyje, pasiremiant praeities acaryų, o taip pat „Brahma-sūtros“, ar „Vedānta-sūtros“ citatomis, parodoma, kad tik pasiaukojimo tarnystė Aukščiausiajam Viešpačiui yra galutinis gyvenimo tikslas. Kai kurie impersonalistai mano turį „Vedānta-sūtros“ supratimo monopolį, tačiau iš tikrųjų „Vedānta-sūtra“ skirta pasiaukojimo tarnystei suprasti, nes „Vedāntą-sūtrą“ sudarė Patsai Viešpats ir Jis yra jos žinovas. Apie tai rašoma penkioliktame skyriuje. Visi šventraščiai, visos Vedos rodo į pasiaukojimo tarnystę. Tai paaiškinta „Bhagavad-gītoje“.

As in the Second Chapter a synopsis of the whole subject matter was described, in the Eighteenth Chapter also the summary of all instruction is given. The purpose of life is indicated to be renunciation and attainment of the transcendental position above the three material modes of nature. Arjuna wants to clarify the two distinct subject matters of Bhagavad-gītā, namely renunciation (tyāga) and the renounced order of life (sannyāsa). Thus he is asking the meaning of these two words.

„Bhagavad-gītos“ antrame skyriuje apžvelgtas jos turinys, o aštuonioliktame pateikta jos mokymo santrauka. Jame nurodoma, kad gyvenimo tikslas – atsižadėti ir pasiekti transcendentinę padėtį anapus trijų materialios gamtos guṇų. Arjuna nori išsiaiškinti dvi svarbias „Bhagavad-gītos“ temas: atsižadėjimą (tyāgą) ir gyvenimą atsižadėjus (sannyāsą). Todėl jis klausia, ką reiškia šie du žodžiai.

Two words used in this verse to address the Supreme Lord – Hṛṣīkeśa and Keśi-niṣūdana – are significant. Hṛṣīkeśa is Kṛṣṇa, the master of all senses, who can always help us attain mental serenity. Arjuna requests Him to summarize everything in such a way that he can remain equipoised. Yet he has some doubts, and doubts are always compared to demons. He therefore addresses Kṛṣṇa as Keśi-niṣūdana. Keśī was a most formidable demon who was killed by the Lord; now Arjuna is expecting Kṛṣṇa to kill the demon of doubt.

Posme pavartoti du svarbūs žodžiai, kuriais kreipiamasi į Aukščiausiąjį Viešpatį: „Hṛṣīkeśa“ ir „Keśi-niṣūdana“. „Hṛṣīkeśa“ – tai Kṛṣṇa, visų juslių valdovas, kuris visada gali mums padėti įgyti proto nesudrumsčiamumą. Arjuna prašo Viešpaties apibendrinti visus Savo žodžius taip, kad jis neprarastų dvasios pusiausvyros. Tačiau jis dar abejoja, o abejonės – tarsi demonai. Todėl jis kreipiasi į Kṛṣṇą, pavadindamas Jį Keśi-niṣūdana. Keśis buvo vienas grėsmingiausių Viešpaties užmuštų demonų. Dabar Arjuna tikisi, kad Kṛṣṇa susidoros su jo dvejonių demonu.