TEXT 17

Devanagari

सत्त्वात्सञ्जायते ज्ञानं रजसो लोभ एव च ।
प्रमादमोहौ तमसो भवतोऽज्ञानमेव च ॥ १७ ॥

Text

Tekstas

sattvāt sañjāyate jñānaṁ
rajaso lobha eva ca
pramāda-mohau tamaso
bhavato ’jñānam eva ca

Synonyms

sattvāt — from the mode of goodness; sañjāyate — develops; jñānam — knowledge; rajasaḥ — from the mode of passion; lobhaḥ — greed; eva — certainly; ca — also; pramāda — madness; mohau — and illusion; tamasaḥ — from the mode of ignorance; bhavataḥ — develop; ajñānam — nonsense; eva — certainly; ca — also.

sattvāt — iš dorybės guṇos; sañjāyate — kyla; jñānam — pažinimas; rajasaḥ — iš aistros guṇos; lobhaḥ — godumas; eva — tikrai; ca — taip pat; pramāda — beprotybė; mohau — ir iliuzija; tamasaḥ — iš neišmanymo guṇos; bhavataḥ — išsivysto; ajñānam — kvailybė; eva — tikrai; ca — taip pat.

Translation

From the mode of goodness, real knowledge develops; from the mode of passion, greed develops; and from the mode of ignorance develop foolishness, madness and illusion.

Iš dorybės guṇos kyla tikrasis pažinimas, iš aistros guṇos – godumas, o iš neišmanymo guṇos kyla kvailybė, beprotybė ir iliuzija.

Purport

Since the present civilization is not very congenial to the living entities, Kṛṣṇa consciousness is recommended. Through Kṛṣṇa consciousness, society will develop the mode of goodness. When the mode of goodness is developed, people will see things as they are. In the mode of ignorance, people are just like animals and cannot see things clearly. In the mode of ignorance, for example, they do not see that by killing one animal they are taking the chance of being killed by the same animal in the next life. Because people have no education in actual knowledge, they become irresponsible. To stop this irresponsibility, education for developing the mode of goodness of the people in general must be there. When they are actually educated in the mode of goodness, they will become sober, in full knowledge of things as they are. Then people will be happy and prosperous. Even if the majority of the people aren’t happy and prosperous, if a certain percentage of the population develops Kṛṣṇa consciousness and becomes situated in the mode of goodness, then there is the possibility for peace and prosperity all over the world. Otherwise, if the world is devoted to the modes of passion and ignorance, there can be no peace or prosperity. In the mode of passion, people become greedy, and their hankering for sense enjoyment has no limit. One can see that even if one has enough money and adequate arrangements for sense gratification, there is neither happiness nor peace of mind. That is not possible, because one is situated in the mode of passion. If one wants happiness at all, his money will not help him; he has to elevate himself to the mode of goodness by practicing Kṛṣṇa consciousness. When one is engaged in the mode of passion, not only is he mentally unhappy, but his profession and occupation are also very troublesome. He has to devise so many plans and schemes to acquire enough money to maintain his status quo. This is all miserable. In the mode of ignorance, people become mad. Being distressed by their circumstances, they take shelter of intoxication, and thus they sink further into ignorance. Their future in life is very dark.

KOMENTARAS: Šiuolaikinė civilizacija nėra palanki gyvosioms esybėms, todėl joms rekomenduojama Kṛṣṇos sąmonė. Per Kṛṣṇos sąmonę visuomenėje ima reikštis dorybės guṇa. Kai žmonės išsiugdo dorybės guną, jie regi dalykus tokius, kokie jie yra. Neišmanymo guṇos apakinti žmonės yra tarsi gyvūnai. Jie nesuvokia kas vyksta aplink. Būdami neišmanymo guṇos valdžioje, jie, pavyzdžiui, nesupranta, jog žudydami gyvūną rizikuoja kitą gyvenimą būti nužudyti to paties gyvūno. Žmonės negauna tikro išsilavinimo, todėl praranda atsakomybės jausmą. Jei norime užkirsti kelią neatsakingumui, turime visiems žmonėms skiepyti dorybės guṇos bruožus. Gavę tinkamą dorybės guṇos išsilavinimą, žmonės taps blaiviai mąstantys ir suvoks dalykus tokius, kokie jie yra. Tuomet jie bus laimingi ir klestės. Net jeigu didžioji žmonių dauguma nežinos kas yra laimė ir klestėjimas, tačiau nors keletas iš jų išsiugdys Kṛṣṇos sąmonę ir pasieks dorybės guṇą, pasaulis gaus taikos ir gerovės galimybę. Priešingu atveju, jei pasaulis yra valdomas aistros ir neišmanymo guṇų, taika ir gerovė neįmanomos. Aistros guṇos veikiami žmonės tampa godūs, o jų juslinių malonumų troškimai neturi ribų. Galima pastebėti, jog net ir turint pakankamai pinigų bei galimybių tenkinti jusles, laimė ir dvasios ramybė – nepasiekiamos. Žmogus negali pasiekti laimės bei dvasios ramybės, nes jį valdo aistros guṇa. Jei jis nori laimės, pinigai jam nepadės. Reikia Kṛṣṇos sąmonės praktika pakilti į dorybės guṇą. Kai žmogų veikia aistros guṇa, jis nepatenkintas ne tik dvasiškai – vien rūpesčius jam kelia ir jo profesinė veikla. Jis kuria begalinius planus ir ieško būdų, kaip įsigyti pakankamai pinigų, kad išlaikytų savąjį status quo. Visas jo gyvenimas – vienas vargas. Neišmanymo guṇos paveikti žmonės praranda protą. Slegiami aplinkybių jie griebiasi įvairiausių svaiginančių priemonių ir tik dar labiau panyra į neišmanymą. Jų ateitis labai niūri.