TEXT 23

Devanagari

उपद्रष्टानुमन्ता च भर्ता भोक्ता महेश्वर: ।
परमात्मेति चाप्युक्तो देहेऽस्मिन्पुरुष: पर: ॥ २३ ॥

Text

Tekstas

upadraṣṭānumantā ca
bhartā bhoktā maheśvaraḥ
paramātmeti cāpy ukto
dehe ’smin puruṣaḥ paraḥ

Synonyms

upadraṣṭā — overseer; anumantā — permitter; ca — also; bhartā — master; bhoktā — supreme enjoyer; mahā-īśvaraḥ — the Supreme Lord; parama-ātmā — the Supersoul; iti — also; ca — and; api — indeed; uktaḥ — is said; dehe — in the body; asmin — this; puruṣaḥ — enjoyer; paraḥ — transcendental.

upadraṣṭā — liudininkas; anumantā — leidžiantysis; ca — taip pat; bhartā — šeimininkas; bhoktā — aukščiausias besimėgaujantis subjektas; mahā- īśvaraḥ — Aukščiausiasis Viešpats; parama-ātmā — Supersiela; iti — taip pat; ca — ir; api — tikrai; uktaḥ — sakoma; dehe — kūne; asmin — šiame; puruṣaḥ — besimėgaujantis subjektas; paraḥ — transcendentalus.

Translation

Yet in this body there is another, a transcendental enjoyer, who is the Lord, the supreme proprietor, who exists as the overseer and permitter, and who is known as the Supersoul.

Šiame kūne glūdi dar ir kitas, transcendentalus besimėgaujantis subjektas – Viešpats, aukščiausias savininkas, kuris stebi ir leidžia. Jis vadinasi Supersiela.

Purport

It is stated here that the Supersoul, who is always with the individual soul, is the representation of the Supreme Lord. He is not an ordinary living entity. Because the monist philosophers take the knower of the body to be one, they think that there is no difference between the Supersoul and the individual soul. To clarify this, the Lord says that He is represented as the Paramātmā in every body. He is different from the individual soul; He is para, transcendental. The individual soul enjoys the activities of a particular field, but the Supersoul is present not as finite enjoyer nor as one taking part in bodily activities, but as the witness, overseer, permitter and supreme enjoyer. His name is Paramātmā, not ātmā, and He is transcendental. It is distinctly clear that the ātmā and Paramātmā are different. The Supersoul, the Paramātmā, has legs and hands everywhere, but the individual soul does not. And because the Paramātmā is the Supreme Lord, He is present within to sanction the individual soul’s desiring material enjoyment. Without the sanction of the Supreme Soul, the individual soul cannot do anything. The individual is bhukta, or the sustained, and the Lord is bhoktā, or the maintainer. There are innumerable living entities, and He is staying in them as a friend.

KOMENTARAS: Posmas teigia, kad Supersiela, nuolat lydinti individualią sielą, yra Aukščiausiojo Viešpaties reprezentacija. Supersiela – ne paprasta gyvoji esybė. Filosofai monistai pripažįsta tik vieną subjektą, pažįstantį kūną, ir mano, kad individuali siela nesiskiria nuo Supersielos. Norėdamas nušviesti šį klausimą, Viešpats sako, kad kiekviename kūne Jį atstovauja Paramātmā. Jis skiriasi nuo individualios sielos. Jis – para, transcendentalus. Individuali siela mėgaujasi tam tikrame veiklos lauke, tuo tarpu Supersiela egzistuoja kūne ne kaip ribotas besimėgaujantis subjektas ar kūno veiklos dalyvis, bet kaip aukščiausias besimėgaujantis subjektas, kuris stebi, prižiūri ir leidžia. Ji vadinasi ne ātmā, o Paramātmā. Ji – transcendentali. Taigi visiškai aišku, kad ātmā ir Paramātmā visiškai skirtingos. Supersielos, Paramātmos, rankos ir kojos yra visur, o individualios sielos – ne. Kadangi Paramātmā – Aukščiausiasis Viešpats, ji glūdi individualioje sieloje ir sankcionuoja jos norus gauti materialius malonumus. Be Aukščiausiosios Sielos leidimo individuali siela negali nieko. Individą vadina bhukta, globotiniu, o Viešpatį – bhokta, globėju. Gyvųjų esybių – nesuskaičiuojama daugybė, ir visose jose Viešpats glūdi kaip draugas.

The fact is that every individual living entity is eternally part and parcel of the Supreme Lord, and both of them are very intimately related as friends. But the living entity has the tendency to reject the sanction of the Supreme Lord and act independently in an attempt to dominate nature, and because he has this tendency he is called the marginal energy of the Supreme Lord. The living entity can be situated either in the material energy or in the spiritual energy. As long as he is conditioned by the material energy, the Supreme Lord, as his friend, the Supersoul, stays with him just to get him to return to the spiritual energy. The Lord is always eager to take him back to the spiritual energy, but due to his minute independence the individual entity is continually rejecting the association of spiritual light. This misuse of independence is the cause of his material strife in the conditioned nature. The Lord, therefore, is always giving instruction from within and from without. From without He gives instructions as stated in Bhagavad-gītā, and from within He tries to convince the living entity that his activities in the material field are not conducive to real happiness. “Just give it up and turn your faith toward Me. Then you will be happy,” He says. Thus the intelligent person who places his faith in the Paramātmā or the Supreme Personality of Godhead begins to advance toward a blissful eternal life of knowledge.

Iš tikrųjų, kiekviena individuali gyvoji esybė – amžina neatskiriama Aukščiausiojo Viešpaties dalelė ir abu juos sieja labai artimos draugystės saitai. Tačiau gyvoji esybė linkusi nepaisyti Aukščiausiojo Viešpaties leidimų ir veikti savarankiškai, siekdama viešpatauti gamtoje. Ji turi šį polinkį, todėl vadinama Aukščiausiojo Viešpaties ribine energija. Gyvoji esybė gali egzistuoti ir materialioje, ir dvasinėje energijose. Kol ją sąlygoja materiali energija, Aukščiausiasis Viešpats, kaip draugas, Supersiela, būna su gyvąja esybe tam, kad padėtų jai sugrįžti į dvasinę energiją. Viešpats visada labai nori sugrąžinti ją į dvasinę energiją. Tačiau turėdama šiokią tokią nepriklausomybę, individuali esybė atsisakinėja kontaktų su dvasine šviesa. Piktnaudžiavimas nepriklausomybe ir yra priežastis, dėl kurios ji kovoja su sąlygojančia materialia gamta. Todėl Viešpats visada jai teikia nurodymus ir iš vidaus, ir iš išorės. Jo nurodymai iš išorės – „Bhagavad-gītos“ tiesos, o iš vidaus Jis stengiasi įtikinti gyvąją esybę, jog materiali veikla nesuteiks jai tikro džiaugsmo. „Mesk visa tai ir savo tikėjimą nukreipk į Mane. Tada būsi laimingas,“ – sako Jis. Taigi protingas žmogus, savo tikėjimą nukreipiantis į Paramātmą, Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, eina į palaimingą ir kupiną žinojimo amžiną gyvenimą.