TEXT 15

Devanagari

पाञ्चजन्यं हृषीकेशो देवदत्तं धनञ्जयः ।
पौण्ड्रं दध्मौ महाशङ्खं भीमकर्मा वृकोदरः ॥ १५ ॥

Text

Tekstas

pāñcajanyaṁ hṛṣīkeśo
devadattaṁ dhanañ-jayaḥ
pauṇḍraṁ dadhmau mahā-śaṅkhaṁ
bhīma-karmā vṛkodaraḥ

Synonyms

pāñcajanyam — the conchshell named Pāñcajanya; hṛṣīka-īśaḥ — Hṛṣīkeśa (Kṛṣṇa, the Lord who directs the senses of the devotees); devadattam — the conchshell named Devadatta; dhanam-jayaḥ — Dhanañjaya (Arjuna, the winner of wealth); pauṇḍram — the conch named Pauṇḍra; dadhmau — blew; mahā-śaṅkham — the terrific conchshell; bhīma-karmā — one who performs herculean tasks; vṛka-udaraḥ — the voracious eater (Bhīma).

pāñcajanyam — kriauklę, vadinamą Pāñcajanya; hṛṣīka-īśaḥ — Hṛṣīkeśa (Kṛṣṇa, Viešpats, valdantis Savo bhaktų jusles); devadattam — kriauklę, vadinamą Devadatta; dhanam-jayaḥ — Dhanañjaya (Arjuna, turtų laimėtojas); pauṇḍram — kriauklę, vadinamą Pauṇḍra; dadhmauh — pūtė; mahā- śaṅkham — didžiąją kriauklę; bhīma-karmā — pagarsėjęs titaniškais žygiais; vṛka-udaraḥ — besotis (Bhīma).

Translation

Lord Kṛṣṇa blew His conchshell, called Pāñcajanya; Arjuna blew his, the Devadatta; and Bhīma, the voracious eater and performer of herculean tasks, blew his terrific conchshell, called Pauṇḍra.

Viešpats Kṛṣṇa pūtė Savo kriauklę Pāñcajanyą, Arjuna pūtė savąją Devadattą, o Bhīma, titaniškais žygiais pagarsėjęs besotis, pūtė savo didžiąją Pauṇḍrą.

Purport

Lord Kṛṣṇa is referred to as Hṛṣīkeśa in this verse because He is the owner of all senses. The living entities are part and parcel of Him, and therefore the senses of the living entities are also part and parcel of His senses. The impersonalists cannot account for the senses of the living entities, and therefore they are always anxious to describe all living entities as senseless, or impersonal. The Lord, situated in the hearts of all living entities, directs their senses. But He directs in terms of the surrender of the living entity, and in the case of a pure devotee He directly controls the senses. Here on the Battlefield of Kurukṣetra the Lord directly controls the transcendental senses of Arjuna, and thus His particular name of Hṛṣīkeśa. The Lord has different names according to His different activities. For example, His name is Madhusūdana because He killed the demon of the name Madhu; His name is Govinda because He gives pleasure to the cows and to the senses; His name is Vāsudeva because He appeared as the son of Vasudeva; His name is Devakī-nandana because He accepted Devakī as His mother; His name is Yaśodā-nandana because He awarded His childhood pastimes to Yaśodā at Vṛndāvana; His name is Pārtha-sārathi because He worked as charioteer of His friend Arjuna. Similarly, His name is Hṛṣīkeśa because He gave direction to Arjuna on the Battlefield of Kurukṣetra.

KOMENTARAS: Viešpats Kṛṣṇa šiame posme pavadintas Hṛṣīkeśa, nes Jis – visų juslių savininkas. Gyvosios esybės yra neatskiriamos Jo dalelės, todėl jų juslės taip pat yra neatskiriama Jo juslių dalis. Impersonalistai negali paaiškinti gyvųjų esybių juslių fenomeno, todėl jie visada stengiasi vaizduoti visas gyvąsias esybes bejausmes, beasmenes. Viešpats, glūdintis visų gyvųjų esybių širdyse, valdo jų jusles. Bet valdo jis tokiu laipsniu, kokiu gyvoji esybė atsiduoda Jo valiai, o tyro bhakto jusles Jis valdo tiesiogiai. Čia, Kurukṣetros mūšio lauke, Viešpats tiesiogiai valdo transcendentines Arjunos jusles, todėl šioje situacijoje Jis ir pavadintas Hṛṣīkeśa. Viešpats turi daug įvairių vardų, duotų pagal skirtingus Jo žygius. Pavyzdžiui, Viešpatį vadiname Madhusūdana todėl, kad Jis nudobė demoną Madhu; Govinda – nes Jis teikia džiaugsmą karvėms ir juslėms; Vāsudeva – nes atėjo Vasudevos sūnumi; Devakī-nandana – todėl, kad Devakī Jis pasirinko Savo motina; Yaśodā-nandana – dėl to, kad Yaśodai paskyrė Savo vaikystės žaidimus Vṛndāvanoje; Pārtha-sārathiu – todėl, kad buvo Savo bičiulio Arjunos vežėju. Lygiai taip Jis vadinamas ir Hṛṣīkeṣa, nes vadovavo Arjunai Kurukṣetros mūšio lauke.

Arjuna is referred to as Dhanañjaya in this verse because he helped his elder brother in fetching wealth when it was required by the king to make expenditures for different sacrifices. Similarly, Bhīma is known as Vṛkodara because he could eat as voraciously as he could perform herculean tasks, such as killing the demon Hiḍimba. So the particular types of conchshell blown by the different personalities on the side of the Pāṇḍavas, beginning with the Lord’s, were all very encouraging to the fighting soldiers. On the other side there were no such credits, nor the presence of Lord Kṛṣṇa, the supreme director, nor that of the goddess of fortune. So they were predestined to lose the battle – and that was the message announced by the sounds of the conchshells.

Arjuna šiame posme pavadintas Dhanañjaya, nes jis padėjo savo vyresniajam broliui, karaliui, įgyti nesuskaičiuojamus turtus, kurių prireikė įvairių aukų atnašavimų išlaidoms. Bhīma gavo Vṛkodaros vardą, nes jo apetitas buvo toks pat neįtikėtinas kaip ir titaniški žygiai, pavyzdžiui, demono Hiḍimbos nužudymas. Taigi visų Pāṇḍavų bendražygių kriauklių gaudimas, o pirmiausiai Viešpaties kriauklės garsas, įkvėpė karius kovai. Priešininko pusė neturėjo tokių privalumų; su jais nebuvo nei aukščiausiojo valdovo, Viešpaties Kṛṣṇos, nei sėkmės deivės. Žodžiu, mūšyje jiems buvo lemta pralaimėti – tokią žinią skelbė kriauklių garsai.