TEXT 5

Text

Tekstas

anta-kāle ca mām eva
smaran muktvā kalevaram
yaḥ prayāti sa mad-bhāvaṁ
yāti nāsty atra saṁśayaḥ

Synonyms

anta-kāle — am Ende des Lebens; ca — auch; mām — an Mich; eva — gewiß; smaran — sich erinnernd; muktvā — verlassend; kalevaram — den Körper; yaḥ — derjenige, der; prayāti — geht; saḥ — er; mat-bhāvam — Meine Natur; yāti — erreicht; na — nicht; asti — es gibt; atra — hier; saṁśayaḥ — Zweifel.

anta-kāle — gyvenimo pabaigoje; ca — taip pat; mām — Mane; eva — tikrai; smaran — atmindamas; muktvā — palikdamas; kalevaram — kūną; yaḥ — tas, kuris; prayāti — išeina; saḥ — jis; mat-bhāvam — Mano gamtą; yāti — pereina į; na — ne; asti — yra; atra — čia; saṁśayaḥ — abejonė.

Translation

Und jeder, der sich am Ende seines Lebens, wenn er seinen Körper verläßt, an Mich allein erinnert, erreicht sogleich Meine Natur. Darüber besteht kein Zweifel.

Kas savo gyvenimo pabaigoje palieka kūną atmindamas vien tik Mane, tas išsyk pereina į Mano gamtą. Tuo galima neabejoti.

Purport

ERLÄUTERUNG: Dieser Vers betont die Wichtigkeit des Kṛṣṇa- Bewußtseins. Jeder, der seinen Körper im Kṛṣṇa-Bewußtsein verläßt, wird sogleich zur transzendentalen Natur des Höchsten Herrn erhoben. Der Höchste Herr ist der reinste der Reinen, und deshalb ist jeder, der ständig Kṛṣṇa-bewußt ist, ebenfalls der reinste der Reinen. Das Wort smaran („sich erinnernd“) ist von Bedeutung. Erinnerung an Kṛṣṇa ist für die unreine Seele, die niemals hingebungsvollen Dienst im Kṛṣṇa- Bewußtsein praktiziert hat, nicht möglich. Deshalb sollte man schon vom Anfang des Lebens an Kṛṣṇa-Bewußtsein praktizieren. Wenn man sein Leben erfolgreich beschließen will, ist es unbedingt erforderlich, sich im Vorgang der Erinnerung an Kṛṣṇa zu üben. Deshalb sollte man ständig und ohne Unterlaß den mahā-mantra chanten – Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare/ Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare. Śrī Caitanya hat die Anweisung gegeben, man solle so duldsam wie ein Baum sein (taror api sahiṣṇunā). Jemand, der Hare Kṛṣṇa chantet, mag auf viele Hindernisse stoßen, aber er sollte diese Schwierigkeiten erdulden und fortfahren, Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa Hare Hare/ Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare zu chanten. Auf diese Weise kann er am Ende seines Lebens den vollen Nutzen des Kṛṣṇa-Bewußtseins erfahren.

KOMENTARAS: Posmas pabrėžia Kṛṣṇos sąmonės svarbą. Kiekvienas žmogus, su Kṛṣṇos sąmone paliekantis kūną, išsyk pereina į transcendentinę Aukščiausiojo Viešpaties gamtą. Aukščiausiasis Viešpats yra tyrų tyriausias. Todėl tas, kurio mintyse visada viešpatauja Kṛṣṇa, irgi yra tyriausias iš tyriausiųjų. Svarbus posmo žodis – smaram (atmindamas). Netyra siela, nepraktikavusi Kṛṣṇos sąmonės, pasiaukojimo tarnystės, neprisimins Kṛṣṇos. Taigi Kṛṣṇos sąmonę reikia praktikuoti nuo pat gyvenimo pradžios. Jei žmogus gyvenimo pabaigoje nori susilaukti sėkmės, jam būtina atminti Kṛṣṇą. Todėl reikia visada be atvangos kartoti mahā- mantrą – Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare/ Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare. Viešpats Caitanya patarė būti kantriam kaip medis (taror iva sahiṣṇunā). Žmogus, kartojantis Hare Kṛṣṇa, susidurs su daugybe kliūčių, tačiau jas visas įveikdamas jis turi nesiliauti kartojęs: Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare/ Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare. Tik šitaip gyvenimo pabaigoje jis galės iki galo pasinaudoti Kṛṣṇos sąmonės teikiama nauda.