TEXT 35

Text

Tekstas

yaj jñātvā na punar moham
evaṁ yāsyasi pāṇḍava
yena bhūtāny aśeṣāṇi
drakṣyasy ātmany atho mayi

Synonyms

yat — dies; jñātvā — wissend; na — niemals; punaḥ — wieder; moham — in Illusion; evam — auf diese Weise; yāsyasi — du wirst gehen; pāṇḍava — o Sohn Pāṇḍus; yena — durch welches; bhūtāni — Lebewesen; aśeṣāṇi — alle; drakṣyasi — du wirst sehen; ātmani — in der Höchsten Seele; atha u — oder mit anderen Worten; mayi — in Mir.

yat — kurias; jñātvā — žinodamas; na — niekada; punaḥ — vėl; moham — į iliuziją; evam — kaip ši; yāsyasi — pateksi; pāṇḍava — o Pāṇḍu sūnau; yena — kurių dėka; bhūtāni — gyvąsias esybes; aśeṣāṇi — visas; drakṣyasi — tu išvysi; ātmani — Aukščiausioje Sieloje; atha u — arba kitaip sakant; mayi — Manyje.

Translation

Wenn du auf diese Weise von einer selbstverwirklichten Seele wirkliches Wissen empfangen hast, wirst du nie wieder in solche Illusion fallen, denn durch dieses Wissen wirst du sehen, daß alle Lebewesen nichts anderes als Teile des Höchsten sind oder, mit anderen Worten, daß sie Mein sind.

Gavęs tikrųjų žinių iš save pažinusios sielos, tu jau niekad nepulsi į iliuziją, nes šis žinojimas leis tau pamatyti, kad visos gyvosios būtybės – ne kas kita, kaip Aukščiausiojo dalis, kitaip sakant, jos priklauso Man.

Purport

ERLÄUTERUNG: Wenn man von einer selbstverwirklichten Seele, das heißt von jemandem, der die Dinge so kennt, wie sie sind, Wissen empfängt, erkennt man, daß alle Lebewesen Teile der Höchsten Persönlichkeit Gottes, Śrī Kṛṣṇa, sind. Die Vorstellung, etwas existiere getrennt von Kṛṣṇa, wird māyā genannt (mā – nicht, yā – dieses). Einige Menschen glauben, wir hätten mit Kṛṣṇa nichts zu tun; Kṛṣṇa sei nur eine bedeutende historische Persönlichkeit, und das Absolute sei das unpersönliche Brahman. In Wirklichkeit aber ist dieses unpersönliche Brahman, wie in der Bhagavad-gītā bestätigt wird, Kṛṣṇas persönliche Ausstrahlung. Kṛṣṇa, als die Höchste Persönlichkeit Gottes, ist die Ursache von allem. In der Brahma-saṁhitā wird unmißverständlich gesagt, daß Kṛṣṇa die Höchste Persönlichkeit Gottes, die Ursache aller Ursachen, ist. Selbst die Millionen von Inkarnationen sind nur Seine verschiedenen Erweiterungen, ebenso wie auch die Lebewesen Seine Erweiterungen sind. Die Māyāvādī-Philosophen glauben irrtümlicherweise, daß Kṛṣṇa Seine eigene getrennte Individualität verliere, wenn Er Sich in viele Formen erweitere. Aber dies ist eine typisch materielle Vorstellung. In der materiellen Welt machen wir die Erfahrung, daß ein Gegenstand seine ursprüngliche Identität verliert, wenn er in mehrere Teile zerlegt wird. Doch die Māyāvādī-Philosophen verstehen nicht, was absolut bedeutet; sie wissen nicht, daß auf der absoluten Ebene eins plus eins gleich eins und eins minus eins ebenfalls gleich eins ist.

KOMENTARAS: Gauti žinių iš save pažinusios sielos arba iš to, kuris žino tikrąją dalykų padėtį, reiškia, sužinoti, kad visos gyvosios būtybės – Aukščiausiojo Dievo Asmens, Viešpaties Śrī Kṛṣṇos, neatskiriamos dalelės. Egzistavimo atsietai nuo Kṛṣṇos pojūtis vadinamas māyā (mā –„ne“, yā – „tai“). Kai kas mano, kad mes su Kṛṣṇa neturime nieko bendra, kad Kṛṣṇa – tai didi istorinė asmenybė, o Absoliutas – beasmenis Brahmanas. „Bhagavad-gītoje“ nurodyta, kad iš tikrųjų beasmenis Brahmanas yra Paties Kṛṣṇos spindesys. Kṛṣṇa, Aukščiausiasis Dievo Asmuo – visa ko priežastis. „Brahma-saṁhitoje“ aiškiai sakoma, kad Kṛṣṇa yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo, visų priežasčių priežastis. Milijonai Jo inkarnacijų tėra tik įvairios Jo ekspansijos. Gyvosios esybės – irgi Kṛṣṇos ekspansijos. Māyāvādos filosofijos šalininkai klaidingai mano, kad išsiskleidęs daugybe ekspansijų Kṛṣṇa liaujasi egzistavęs, bet tai visiškai materialistiška mintis. Materialaus pasaulio patirtis mus moko, kad į mažas dalis padalytas daiktas praranda pradinį identiškumą. Tačiau māyāvādžiai negali suvokti, jog absoliutas reiškia: vienas plius vienas lygu vienas, o vienas minus vienas irgi lygu vienas. Toks absoliutaus pasaulio dėsnis.

Aus Mangel an ausreichendem Wissen über die absolute Wissen- schaft sind wir nun von Illusion bedeckt und glauben daher, wir seien von Kṛṣṇa getrennt. Obwohl wir getrennte Teile Kṛṣṇas sind, sind wir dennoch nicht von Ihm verschieden. Der körperliche Unterschied zwischen den Lebewesen ist māyā, das heißt, er existiert nicht wirklich. Wir sind alle dafür bestimmt, Kṛṣṇa zufriedenzustellen. Nur unter dem Einfluß von māyā dachte Arjuna, die zeitweilige körperliche Beziehung zu seinen Verwandten sei wichtiger als seine ewige spirituelle Beziehung zu Kṛṣṇa. Das Ziel der ganzen Gītā ist es, uns zu lehren, daß ein Lebewesen als Kṛṣṇas ewiger Diener nie von Kṛṣṇa getrennt sein kann, weshalb seine Vorstellung, eine von Kṛṣṇa getrennte Identität zu besitzen, māyā ist. Die Lebewesen haben als getrennte Bestandteile des Höchsten eine Aufgabe zu erfüllen, doch weil sie diese Aufgabe vergessen haben, wandern sie seit unvordenklichen Zeiten von Körper zu Körper und werden Menschen, Tiere, Halbgötter usw. Solche körperlichen Unterschiede entstehen, weil die Lebewesen den transzendentalen Dienst des Herrn vergessen haben. Wenn man aber durch Kṛṣṇa- Bewußtsein im transzendentalen Dienst tätig ist, wird man sogleich von dieser Illusion befreit. Solch reines Wissen kann man nur erlangen, wenn man sich an einen echten spirituellen Meister wendet, und so vermeidet man auch den Fehler zu glauben, das Lebewesen sei Kṛṣṇa ebenbürtig. Vollkommenes Wissen bedeutet zu verstehen, daß die Höchste Seele, Kṛṣṇa, die höchste Zuflucht für alle Lebewesen ist und daß die Lebewesen, die diesen Schutz aufgeben, von der materiellen Energie getäuscht werden und sich einbilden, getrennt von Kṛṣṇa zu existieren. So geraten sie unter den Einfluß verschiedener Formen materieller Identität und vergessen Kṛṣṇa. Wenn solche getäuschten Lebewesen jedoch ihr Kṛṣṇa- Bewußtsein entwickeln, muß man verstehen, daß sie sich auf dem Pfad der Befreiung befinden. Dies wird im Bhāgavatam (2.10.6) bestätigt: muktir hitvānyathā-rūpaṁ svarūpeṇa vyavasthitiḥ. Befreiung bedeutet, in seiner wesensgemäßen Stellung als ewiger Diener Kṛṣṇas (das heißt im Kṛṣṇa-Bewußtsein) verankert zu sein.

Stokojant absoliutaus mokslo žinių, mus aptraukia iliuzija, ir mes manome, kad esame atskiri nuo Kṛṣṇos. Nors mes – atsietos Kṛṣṇos dalelės, tačiau nuo Jo nesiskiriame. Gyvųjų esybių kūnų skirtumai yra māyā, nerealūs. Mes pašaukti tenkinti Kṛṣṇą. Māyā, ir tiktai ji, privertė Arjuną manyti, jog laikini kūniški ryšiai su savo giminaičiais svarbesni už jo amžiną dvasinį ryšį su Kṛṣṇa. Visas Gītos mokymas kreipia į šią išvadą: gyvoji būtybė, kaip amžinas Kṛṣṇos tarnas, neatskiriama nuo Kṛṣṇos, o savęs, kaip atsietos nuo Kṛṣṇos esybės, suvokimas vadinasi māyā. Gyvosios esybės, būdamos atsietos neatskiriamos Aukščiausiojo dalys, turi savo paskirtį; nuo neatmenamų laikų, užmiršusios tą paskirtį, jos glūdi žmonių, gyvūnų, pusdievių ir kitokiuose kūnuose. Tokius kūnų skirtumus lemia tai, kad užmirštama transcendentinė tarnystė Viešpačiui. Tačiau kai žmogus atlieka transcendentinę tarnystę su Kṛṣṇos sąmone, iliuzija iš karto išsisklaido. Grynasis supratimas apie gyvosios esybės padėtį gaunamas iš bona fide dvasinio mokytojo – taip išvengiama klaidingos minties, kad gyvoji esybė prilygsta Kṛṣṇai. Tobulas žinojimas – tai supratimas, kad Aukščiausioji Siela, Kṛṣṇa, yra aukščiausiasis visų gyvųjų esybių prieglobstis ir kad nuo Jos nusigręžusias gyvąsias esybes apgauna materiali energija ir tuomet jos mano turinčios atskirą egzistenciją. Šitaip sutapatinusios save su įvairiais materialiais kūnais, jos pamiršta Kṛṣṇą. Tačiau kai šios suklaidintos gyvosios esybės pakyla į Kṛṣṇos sąmonę, tai reiškia, kad jos išsivadavimo kelyje; tai patvirtinama Bhāgavatam (2.10.6): muktir hitvānyathā-rūpaṁ svarūpeṇa vyavasthitiḥ. Išsivaduoti – tai reiškia būti prigimtinėje padėtyje, amžinai tarnauti Kṛṣṇai (įgyti Kṛṣṇos sąmonę).