TEXT 8

Tekst

Tekstas

raso ’ham apsu kaunteya
prabhāsmi śaśi-sūryayoḥ
praṇavaḥ sarva-vedeṣu
śabdaḥ khe pauruṣaṁ nṛṣu

Synonyms

rasaḥ — smagen; aham — Jeg; apsu — i vand; kaunteya — O Kuntīs søn; prabhā — lys; asmi — Jeg er; śaśi-sūryayoḥ — Månens og Solens; praṇavaḥ — de tre bogstaver a-u-m; sarva — i alle; vedeṣu — Vedaerne; śabdaḥ — lyden; khe — i æteren; pauruṣam — evnen; nṛṣu — i mennesker.

rasaḥ — skonis; aham — Aš; apsu — vandenyje; kaunteya — o Kuntī sūnau; prabhā — šviesa; asmi — Aš esu; śaśi-sūryayoḥ — mėnulio ir saulės; praṇavaḥ — trys raidės a-u-m; sarva — visose; vedeṣu — Vedose; śabdaḥ — garso virpesiai; khe — eteryje; pauruṣam — gebėjimas; nṛṣu — žmonėse.

Translation

O Kuntīs søn, Jeg er vandets smag, Solens og Månens lys og stavelsen oṁ i de vediske mantraer. Jeg er lyden i æteren og evnen i mennesket.

O Kuntī sūnau, Aš – vandens skonis, saulės ir mėnulio šviesa, Vedų mantrų skiemuo „oṁ“. Aš – garsas eteryje, Aš – žmogaus gebėjimai.

Purport

FORKLARING: Dette vers forklarer, hvordan Herren er altgennemtrængende gennem Sine forskellige materielle og åndelige energier. Den Højeste Herre kan til at begynde med opfattes gennem Sine forskellige energier, og på den måde erkendes Han upersonligt. Ligesom halvguden på Solen er en person, der kan opfattes gennem sin altgennemtrængende energi, solskinnet, kan Herren, skønt Han befinder Sig i Sin evige bolig, opfattes gennem Sine altgennemtrængende udbredte energier.

Det aktive princip i vand er dets smag af vand. Ingen bryder sig om at drikke havvand, for den rene smag af vand er blandet med salt. Vands tiltrækning ligger i dets rene smag, og denne rene smag er en af Herrens energier. Upersonalisten opfatter Herrens tilstedeværelse i vand gennem dets smag, og personalisten priser Herren for så venligt at have forsynet os med velsmagende vand til at slukke menneskets tørst. Det er måden at opfatte den Højeste på. Der er i praksis ingen konflikt imellem personalisme og upersonalisme. Den, der kender Gud, ved, at både den upersonlige og den personlige opfattelse er til stede samtidig i alting, og at der ingen modsætning er mellem dem. Herren Caitanya gav derfor Sin ophøjede lære, acintya bheda-og-abheda-tattva: ufattelig samtidig enhed og forskellighed.

KOMENTARAS: Šis posmas aiškina, kaip Viešpats Savo įvairiomis materialiomis ir dvasinėmis energijomis persmelkia viską. Iš pradžių Aukščiausiąjį Viešpatį galima patirti per skirtingas Jo energijas – šitaip suvokiamas beasmenis Jo aspektas. Kaip Saulės pusdievis – asmenybė, kurios egzistenciją galima suvokti per visur sklindančią energiją – saulės šviesą, taip ir Viešpats, gyvenantis amžinoje Savo buveinėje, patiriamas per visur pasklidusias ir visa persmelkiančias energijas. Svarbiausia vandens savybė – skonis. Niekam nepatinka jūros vanduo, nes jis turi druskos prieskonį. Kuo grynesnis vandens skonis, tuo vanduo mums labiau patinka, o tas grynas skonis – viena iš Viešpaties energijų. Impersonalistas vandens skonyje patiria Viešpaties buvimą, o personalistas dar ir garbina Viešpatį už maloningai suteiktą skanų vandenį troškuliui numalšinti. Šitaip ir derėtų suvokti Aukščiausiąjį. Iš teisybės, tarp impersonalizmo ir personalizmo nėra jokio konflikto. Kas pažino Dievą, tas žino, kad beasmenė ir asmeniška sampratos yra persipynusios visur ir visiškai neprieštarauja viena kitai. Todėl Viešpats Caitanya iškėlė Savo aukščiausią – vienovės ir skirtybės vienu metu – doktriną: acintya bheda ir abheda-tattva.

Lyset fra Solen og Månen kommer også oprindeligt fra brahmajyoti, der er Herrens upersonlige stråleglans. Og praṇava eller oṁ-kāra, den transcendentale lyd, der indleder alle vediske hymner, henvender sig ligeledes til den Højeste Herre. Eftersom upersonalisterne er meget bange for at tiltale den Højeste Herre, Kṛṣṇa, ved Hans talløse navne, foretrækker de at fremsige den transcendentale lyd oṁ-kāra. Men de forstår ikke, at oṁ-kāra er Kṛṣṇas lydrepræsentation. Det Kṛṣṇa-bevidste domæne udstrækker sig til alt, og den, der forstår Kṛṣṇa-bevidsthed, er velsignet. De, der ikke kender Kṛṣṇa, er under illusion, og således er kendskab til Kṛṣṇa befrielse, og uvidenhed om Ham er trældom.

Saulės šviesa ir mėnesiena gauna pradžią brahmajyoti – beasmeniame Viešpaties spindėjime. O transcendentinis garsas praṇava, arba oṁkāra, kuriuo pradedamas kiekvienas Vedų himnas, eina kreipiniu į Aukščiausiąjį Viešpatį. Impersonalistai bijo kreiptis į Aukščiausiąjį Viešpatį Kṛṣṇą vienu iš nesuskaičiuojamų Jo vardų, todėl mieliau taria transcendentinį garsą omkarą. Bet jie nesuvokia, kad oṁkāra – garsinė Kṛṣṇos reprezentacija. Kṛṣṇos sąmonės veikimo sfera apima viską, todėl palaimintas tas, kuris pažino Kṛsṇos sąmonę. Nepažinusieji Kṛṣṇos skendi iliuzijoje. Taigi pažinti Kṛṣṇą – tai išsivaduoti, o apie Jį neišmanyti – būti nelaisvėje.