Skip to main content
Library » Bhagavad-gītā som den er » KAPITEL TRE:

TEXT 36

TEXT 36

Tekst

Tekstas

arjuna uvāca
atha kena prayukto ’yaṁ
pāpaṁ carati pūruṣaḥ
anicchann api vārṣṇeya
balād iva niyojitaḥ
arjuna uvāca
atha kena prayukto ’yaṁ
pāpaṁ carati pūruṣaḥ
anicchann api vārṣṇeya
balād iva niyojitaḥ

Synonyms

Synonyms

arjunaḥ uvāca — Arjuna sagde; atha — så; kena — af hvad; prayuktaḥ — tilskyndet; ayam — dette; pāpam — synd; carati — begår; pūruṣaḥ — menneske; anicchan — uden at ønske det; api — selv; vārṣṇeya — O Vṛṣnis efterkommer; balāt — med tvang; iva — som om; niyojitaḥ — beskæftiget.

arjunaḥ uvāca — Arjuna tarė; atha — tada; kena — kieno; prayuktaḥ — pastūmėtas; ayam — tas; pāpam — nuodėmę; carati — padaro; pūruṣaḥ — žmogus; anicchan — prieš savo norą; api — nors; vārṣṇeya — o Vṛṣṇi aini; balāt — per jėgą; iva — tartum; niyojitaḥ — įtrauktas.

Translation

Translation

Arjuna sagde: O Vṛṣṇis efterkommer, hvad er det, der driver én til syndige handlinger selv mod ens vilje, som om man var tvunget til at handle?

Arjuna tarė: O Vṛṣṇi aini, kas verčia žmogų nusidėti net prieš savo valią, tartum jį veiktų kažkokia jėga?

Purport

Purport

FORKLARING: Det levende væsen er som en uadskillelig del af den Højeste oprindelig åndeligt, rent og fri for enhver materiel forurening. Det ligger derfor ikke i dets natur at være underlagt den materielle verdens synder. Men i kontakt med den materielle natur handler man uden tøven på mange syndige måder, somme tider selv mod sin egen vilje. Arjunas spørgsmål til Kṛṣṇa om de levende væseners forvrængede natur er som sådan meget forståeligt. Selv om det levende væsen ikke altid ønsker at handle syndigt, bliver han alligevel tvunget til det. Det er imidlertid ikke Oversjælen, der ansporer os til syndige handlinger. Det skyldes en anden årsag, som det vil blive forklaret af Herren i næste vers.

KOMENTARAS: Gyvoji esybė, būdama neatskiriama Aukščiausiojo dalelė, iš prigimties yra dvasiška, tyra, neužteršta materijos nešvaros. Todėl pagal prigimtį materialaus pasaulio nuodėmės jos negali sutepti. Bet kontaktuodama su materialia gamta ji nesusimąstydama atlieka daugybę nuodėmingų poelgių, kartais net ir prieš savo valią. Arjuna klausia Kṛṣṇą apie nenatūralų gyvajai esybei polinkį nusidėti, ir tas klausimas – ypač aktualus. Nors kartais gyvoji esybė ir nenorėtų nusidėti, tačiau ji priversta tai padaryti. Į nuodėmę ją stumia ne širdyje glūdinti Supersiela, bet visiškai kita jėga, apie kurią Viešpats pasakoja kitame posme.