TEXT 23

Tekst

Tekstas

oṁ tat sad iti nirdeśo
brahmaṇas tri-vidhaḥ smṛtaḥ
brāhmaṇās tena vedāś ca
yajñāś ca vihitāḥ purā

Synonyms

oṁ — angivelse af den Højeste; tat — den; sat — evig; iti — således; nirdeśaḥ — angivelse; brahmaṇaḥ — af den Højeste; tri-vidhaḥ — den trefoldige; smṛtaḥ — betragtes som; brāhmaṇāḥ — brāhmaṇaerne; tena — med den; vedāḥ — de vediske skrifter; ca — også; yajñāḥ — ofringer; ca — også; vihitāḥ — blev fuldbyrdet; purā — førhen.

oṁ — nuoroda į Aukščiausiąjį; tat — tas; sat — amžinas; iti — taip; nirdeśaḥ — požymis; brahmaṇaḥ — Aukščiausiojo; tri-vidhaḥ — trigubas; smṛtaḥ — yra laikomas; brāhmaṇāḥ — brahmanai; tena — jį; vedāḥ — Vedų raštuose; ca — taip pat; yajñāḥ — atnašaujant aukas; ca — taip pat; vihitāḥ — naudojo; purā — anksčiau.

Translation

Fra skabelsens begyndelse blev de tre ord oṁ tat sat brugt for at angive den Højeste Absolutte Sandhed. Disse tre symbolske repræsentationer blev anvendt af brāhmaṇaer, mens de reciterede Vedaernes hymner, og under ofringer til den Højestes tilfredsstillelse.

Nuo tada, kai sukurtas pasaulis, Aukščiausiajai Absoliučiai Tiesai pažymėti vartojami trys žodžiai – oṁ tat sat. Šiais trimis simboliniais įvaizdžiais naudojosi brahmanai, kai giedodavo Vedų himnus ir atnašaudavo aukas Aukščiausiojo patenkinimui.

Purport

FORKLARING: Det er blevet forklaret, at askese, offerhandlinger og mad er inddelt i tre kategorier: godheden, lidenskaben og uvidenhedens kvaliteter. Men uanset om de hører til første, anden eller tredje klasse, er de alle betingede og forurenede af naturens materielle kvaliteter. Når de rettes mod den Højeste – oṁ tat sat, Guddommens Højeste Personlighed, den evige – bliver de midler til åndelig ophøjelse. Et sådant formål angives i skrifterne. Disse tre ord, oṁ tat sat, angiver især den Absolutte Sandhed, Guddommens Højeste Personlighed. I de vediske hymner støder man overalt på ordet oṁ.

KOMENTARAS: Jau buvo aiškinta, kad askezės, aukos, labdara ir maistas skirstomi į tris kategorijas pagal tai, kokiai guṇai – dorybės, aistros, ar neišmanymo – jie priklauso. Tačiau kiekvieną šių kategorijų: pirmą, antrą, trečią – sąlygoja ir teršiamą įtaką daro materialios gamtos guṇos. Kai askezė, aukos, labdara ir maistas skiriami Aukščiausiajam – oṁ tat sat, Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, amžinajam – jie yra dvasinio tobulėjimo priemonė. Šį tikslą ir nurodo šventraščiai. Trys žodžiai oṁ tat sat pažymi Absoliučią Tiesą, Aukščiausiąjį Dievo Asmenį. Žodį oṁ visada rasite Vedų himnuose.

Handler man uden at følge skrifternes regler, opnår man ikke den Absolutte Sandhed. Man opnår et eller andet midlertidigt resultat, men ikke livets højeste mål. Konklusionen er, at velgørenhed, ofring og askese skal ske i godhedens kvalitet. Hvis de bliver gjort i lidenskaben eller uvidenhedens kvaliteter, er de afgjort af lavere natur. De tre ord oṁ tat sat fremsiges i forbindelse med den Højeste Herres hellige navn som for eksempel i oṁ tad viṣṇoḥ. Hver gang en vedisk hymne eller den Højeste Herres hellige navn udtales, tilføjes oṁ. Dette tilkendegives i den vediske litteratur. Disse tre ord er hentet fra forskellige vediske hymner. Oṁ ity etad brahmaṇo nediṣṭhaṁ nāma sigter til det første mål. Dernæst refererer tat tvam asi (Chāndogya Upaniṣad 6.8.7) til det andet mål, og sad eva saumya (Chāndogya Upaniṣad 6.2.1) angiver det tredje mål. Sammenlagt bliver de til oṁ tat sat. Førhen, da Brahmā, det førstskabte levende væsen, udførte offerhandlinger, sigtede han til Guddommens Højeste Personlighed med disse tre ord. Det samme princip er derfor blevet fulgt af discipelrækken lige siden. Denne hymne har således stor betydning. Det bliver derfor anbefalet i Bhagavad-gītā, at alle handlinger gøres for oṁ tat sat eller Guddommens Højeste Personlighed. Hvis ens askese, velgørenhed og offerhandlinger sker med disse tre ord, handler man i Kṛṣṇa-bevidsthed. Kṛṣṇa-bevidsthed er en videnskabelig udførelse af transcendentale handlinger, der gør én i stand til at vende hjem, tilbage til Guddommen. Man mister intet, når man handler på en sådan transcendental måde.

Kas nesilaiko šventraščių nurodymų, Absoliučios Tiesos nepasieks. Jis tegali pasiekti laikiną rezultatą, bet ne galutinį gyvenimo tikslą. Išvada: labdara, aukos ir askezė turi būti atliekamos dorybės guṇos lygiu. Aistros ar neišmanymo guṇų įtaka, be abejonės, pablogina labdaros, aukų ir askezės kokybę. Trys žodžiai oṁ tat sat tariami siejant juos su šventuoju Aukščiausiojo Viešpaties vardu, pvz.: oṁ tad viṣṇoḥ. Kai giedamas Vedų himnas, ar ištariamas šventasis Aukščiausiojo Viešpaties vardas, visada pridedamas skiemuo oṁ. Taip nurodo Vedų raštai, o tie trys žodžiai – iš Vedų himnų. Oṁ ity etad brahmaṇo nediṣṭhaṁ nāma („Ṛg Veda“) nusako pirmąjį tikslą. Tat tvam asi („Chāndogya Upaniṣada“ 6.8.7) nurodo antrąjį tikslą. O sad eva saumya („Chāndogya Upaniṣada“ 6.2.1) nurodo trečiąjį tikslą. Drauge jie sudaro oṁ tat sat. Kitados, kai Brahmā, pirmoji sukurta gyvoji esybė, atnašavo aukas, jis šiais trimis žodžiais įvardindavo Aukščiausiąjį Dievo Asmenį. Todėl tuo pačiu principu visada vadovavosi Brahmos mokinių sekos nariai. Žodžiu, šis himnas yra labai svarbus. Todėl „Bhagavad-gītā“ pataria bet kurią veiklą skirti oṁ tat sat, Aukščiausiajam Dievo Asmeniui. Kas atlieka askezę, atnašauja auką ir teikia labdarą su šiais trimis žodžiais lūpose, veikia įsisąmoninęs Kṛṣṇą. Kṛṣṇos sąmonė – moksliškai pagrįsta transcendentinė veikla, kuri įgalina grįžti namo, atgal pas Dievą. Atliekant tokią transcendentinę veiklą, jėgos veltui neeikvojamos.