Skip to main content

TEXT 23

TEXT 23

Tekst

Tekstas

yaḥ śāstra-vidhim utsṛjya
vartate kāma-kārataḥ
na sa siddhim avāpnoti
na sukhaṁ na parāṁ gatim
yaḥ śāstra-vidhim utsṛjya
vartate kāma-kārataḥ
na sa siddhim avāpnoti
na sukhaṁ na parāṁ gatim

Synonyms

Synonyms

yaḥ — enhver, der; śāstra-vidhim — skrifternes reguleringer; utsṛjya — efter at have opgivet; vartate — vedbliver; kāma-kārataḥ — med at handle lunefuldt i lyst; na — aldrig; saḥ — han; siddhim — fuldkommenhed; avāpnoti — opnår; na — aldrig; sukham — lykke; na — aldrig; parām — det højeste; gatim — fuldkomne stade.

yaḥ — tas, kuris; śāstra-vidhim — šventraščių nurodymus; utsṛjya — atmesdamas; vartate — lieka; kāma-kārataḥ — veikti iš geismo pagal savo užgaidas; na — niekada; saḥ — jis; siddhim — tobulumą; avāpnoti — pasiekia; na — niekada; sukham — laimę; na — niekada; parām — aukščiausią; gatim — tobulybės pakopą.

Translation

Translation

Den, der forkaster skrifternes påbud og handler efter sit eget hoved, opnår hverken fuldkommenhed, lykke eller det højeste mål.

Kas atmeta šventraščių nurodymus ir elgiasi vadovaudamasis savo užgaidomis, tas nepasiekia nei tobulumo, nei laimės, nei aukščiausio tikslo.

Purport

Purport

FORKLARING: Som før nævnt bliver śāstra-vidhi, śāstraernes anvisninger, givet til menneskesamfundets forskellige kaster og ordener. Alle forventes at følge disse regler og forskrifter. Hvis man ikke følger dem, men lunefuldt gør, hvad man har lyst til for at opfylde sit begær, sin grådighed og sine ønsker, bliver ens liv aldrig perfekt. Man kan med andre ord have teoretisk viden om alt dette, men hvis man ikke handler på det i sit eget liv, må man siges at være den laveste blandt mennesker. Et levende væsen i den menneskelige livsform forventes at være intelligent og følge de regler, der er afstukket for at ophøje ens liv til det højeste stade, men hvis man ikke følger dem, fornedrer man sig selv. Men selv om man følger alle regler, forskrifter og moralske principper uden i sidste ende at komme til stadiet af forståelse af den Højeste Herre, er al ens viden til ingen nytte. Og selv hvis man accepterer Guds eksistens, men ikke engagerer sig i Herrens tjeneste, er ens bestræbelse omsonst. Man bør derfor gradvist ophøje sig til niveauet af Kṛṣṇa-bevidsthed og hengiven tjeneste. Det er da og kun da, at man kan opnå det højeste fuldkomne stadie.

KOMENTARAS: Kaip jau buvo minėta, skirtingų kastų ir gyvenimo skyrių žmonėms śāstrų nurodymai – śāstra-vidhi – nevienodi. Šventraščių taisyklių turi laikytis kiekvienas žmogus, o jų nesilaikantis ir pataikaujantis savo užgaidoms, paklūstantis geismui, godumui ir troškimams, niekada nepasieks gyvenimo tobulumo. Kitaip sakant, žmogus, kuris teoriškai susipažinęs su šventraščių teiginiais, tačiau gyvenime jais nesivadovauja, laikomas žemiausiu iš žmonių. Žmogaus gyvybės formoje gyvoji esybė turi sveikai protauti ir laikytis regulų, padedančių pasikelti į aukščiausią būties lygmenį, nes kitaip ji pasmerkia save nuopuoliui. Tačiau jei žmogus, laikydamasis regulų bei moralės principų, Aukščiausiojo Viešpaties pažinimo pakopos taip ir nepasiekia, visos jo žinios praranda bet kokią vertę. Jei jis pripažįsta egzistuojant Dievą, tačiau Jam netarnauja, jo pastangos taip pat nieko vertos. Taigi būtina palaipsniui siekti Kṛṣṇos sąmonės ir pasiaukojimo tarnystės lygio, nes kitaip pasiekti aukščiausią tobulumą yra neįmanoma.

Ordet kāma-kārataḥ er meget betydningsfuldt. En person, der bevidst bryder reglerne, handler af lyst. Han ved, at det er forbudt, men gør det alligevel. Dette kaldes at handle lunefuldt. Han ved, hvad han har at gøre, men gør det alligevel ikke. Derfor kaldes han lunefuld. Den slags mennesker er bestemt til at blive fordømt af den Højeste Herre. Sådanne personer kan ikke nå den fuldkommenhed, der er tiltænkt menneskelivet. Menneskelivets formål er især, at man skal rense sin eksistens, og den, der ikke følger reglerne og forskrifterne, kan ikke rense sig selv og heller ikke opnå det virkelige stadie af lykke.

Labai svarbus yra posmo žodis kāma-kārataḥ. Žmogų, kuris sąmoningai pažeidinėja taisykles, valdo geismas. Jis žino, kad poelgis neleistinas, tačiau jį atlieka. Tai reiškia veikti tenkinant savo užgaidas. Jis žino, ką reikėtų daryti, bet to nedaro. Tai savivaliavimas. Tokio žmogaus laukia Aukščiausiojo Viešpaties bausmė. Jis negali pasiekti tobulumo – žmogaus gyvenimo tikslo. Žmogaus gyvenimas visų pirma skirtas apvalyti būtį, tačiau kas nesilaiko śāstrų taisyklių, tas neapsivalys ir nepasieks tikros laimės būvio.