Skip to main content

TEXT 1

TEXT 1

Tekst

Tekstas

arjuna uvāca
evaṁ satata-yuktā ye
bhaktās tvāṁ paryupāsate
ye cāpy akṣaram avyaktaṁ
teṣāṁ ke yoga-vittamāḥ
arjuna uvāca
evaṁ satata-yuktā ye
bhaktās tvāṁ paryupāsate
ye cāpy akṣaram avyaktaṁ
teṣāṁ ke yoga-vittamāḥ

Synonyms

Synonyms

arjunaḥ uvāca — Arjuna sagde; evam — således; satata — altid; yuktāḥ — engageret; ye — de, som; bhaktāḥ — de hengivne; tvām — Dig; paryupāsate — behørigt tilbeder; ye — de, som; ca — også; api — igen; akṣaram — hinsides sanserne; avyaktam — det umanifesterede; teṣām — af dem; ke — hvem; yoga-vit-tamāḥ — de mest fuldendte i viden om yoga.

arjunaḥ uvāca — Arjuna tarė; evam — taip; satata — visada; yuktāḥ — užsiėmę; ye — tie, kurie; bhaktāḥ — bhaktai; tvām — Tave; paryupāsate — teisingai garbina; ye — tie, kurie; ca — taip pat; api — vėl; akṣaram — virš juslių; avyaktam — neišreikštą; teṣām — iš jų; ke — kas; yoga-vit-tamāḥ — tobuliausi yogos žinovai.

Translation

Translation

Arjuna spurgte: Hvem anses for at være de mest fuldkomne? Er det dem, der altid er behørigt engageret i Din hengivne tjeneste, eller dem, der tilbeder den upersonlige Brahman, det umanifesterede?

Arjuna paklausė: Kuriuos laikyti tobulesniais – ar visada deramai, su pasiaukojimu tarnaujančius Tau, ar garbinančius beasmenį Brahmaną, neišreikštąjį?

Purport

Purport

FORKLARING: Indtil nu har Kṛṣṇa forklaret det personlige, det upersonlige og det universelle og har beskrevet alle former for hengivne og yogīer. Normalt kan man inddele transcendentalisterne i to kategorier. Den ene er upersonalisten og den anden personalisten. Den personalistiske hengivne engagerer sig med al sin energi i den Højeste Herres tjeneste. Upersonalisten engagerer også sig selv, dog ikke direkte i Kṛṣṇas tjeneste, men i meditation på den upersonlige Brahman, det umanifesterede.

KOMENTARAS: Kṛṣṇa jau kalbėjo apie asmenišką, beasmenį ir kosminį aspektus bei apibūdino bhaktų ir yogų kategorijas. Įprasta transcendentalistus skirstyti į dvi grupes: impersonalistus ir personalistus. Bhaktas personalistas visas savo jėgas skiria tarnauti Aukščiausiajam Viešpačiui. Impersonalistas taip pat tarnauja Viešpačiui, tačiau netiesiogiai: jis medituoja beasmenį Brahmaną, neišreikštąjį.

I dette kapitel finder vi, at blandt de forskellige processer, der leder til erkendelse af den Absolutte Sandhed, er bhakti-yoga, hengiven tjeneste, den mest avancerede. Hvis man nærer det mindste ønske om at omgås med Guddommens Højeste Personlighed, må man engagere sig i hengiven tjeneste.

Iš šio skyriaus sužinosime, jog iš įvairiausių Absoliučios Tiesos suvokimo metodų bhakti-yoga, pasiaukojimo tarnystė, yra aukščiausia. Jei žmogus nori užmegzti ryšius su Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu, jis turi įsijungti į pasiaukojimo tarnystę.

De, der tilbeder den Højeste Herre direkte gennem hengiven tjeneste, kaldes personalister. De, der engagerer sig i meditation på den upersonlige Brahman, kaldes upersonalister. Arjuna spørger her om, hvilken position er bedst. Der er forskellige måder at erkende den Absolutte Sandhed på, men i dette kapitel viser Kṛṣṇa, at bhakti-yoga eller hengiven tjeneste til Ham er den bedste af alle veje. Det er den mest direkte og letteste måde at omgås med Guddommen på.

Žmonės, tiesiogiai garbinantys Aukščiausiąjį Viešpatį per pasiaukojimo tarnystę, vadinami personalistais, o medituojantys beasmenį Brahmaną – impersonalistais. Taigi Arjuna ir klausia, kuris kelias geresnis. Absoliučiai Tiesai pažinti yra įvairių būdų, ir šiame skyriuje Kṛṣṇa nurodo, kad bhakti-yoga, arba pasiaukojimo tarnystė Jam – visų aukščiausia. Tai pats tiesiausias ir lengviausias kelias bendrauti su Dievu.

I Bhagavad-gītās kapitel 2 forklarede den Højeste Herre, at et levende væsen ikke er sin materielle krop. Han er en åndelig gnist. Og den Absolutte Sandhed er den åndelige helhed. I kapitel 7 talte Han om det levende væsen som en uadskillelig del af den højeste helhed og anbefalede, at man overfører sin bevidsthed fuldstændigt til helheden. Derefter blev det atter nævnt i kapitel 8, at hvem som helst, der tænker på Kṛṣṇa i det øjeblik, han forlader sin krop, øjeblikkeligt bliver overført til den åndelige verden eller Kṛṣṇas bolig. Og i slutningen af kapitel 6 blev det klart fastslået af Herren, at af alle yogīer anses den, der altid tænker på Kṛṣṇa inden i sig selv, for at være mest perfekt. Så i praktisk taget alle kapitler har konklusionen været, at man skal være knyttet til Kṛṣṇas personlige form, da det udgør den højeste åndelige erkendelse.

Antrame „Bhagavad-gītos“ skyriuje Aukščiausiasis Viešpats aiškino, kad gyvoji esybė – ne materialus kūnas, o dvasinė kibirkštis. O Absoliuti Tiesa – tai dvasinė visuma. Septintame skyriuje Jis kalbėjo apie gyvąją esybę, kaip apie neatskiriamą aukščiausios visumos dalelę, ir patarė skirti visą dėmesį visumai. Aštuntame skyriuje vėlgi sakoma, kad kiekvienas, kas palieka kūną galvodamas apie Kṛṣṇą, tuoj pat patenka į dvasinį dangų, į Kṛṣṇos buveinę, o šešto skyriaus pabaigoje Viešpats aiškiai sako, kad tas, kuris visada galvoja apie Kṛṣṇą, yra tobuliausias iš visų yogų. Tad, iš esmės, kiekvienas skyrius daro išvadą, kad reikia būti prisirišus prie Kṛṣṇos asmeniško pavidalo, nes tai – aukščiausias dvasinis pažinimas.

Ikke desto mindre er der dem, der slet ikke er knyttet til Kṛṣṇas personlige form. De er så indædt utilknyttede, at selv når de skriver kommentarer til Bhagavad-gītā, vil de helst lede andre væk fra Kṛṣṇa og overføre al hengivenhed til den upersonlige brahmajyoti. De foretrækker at meditere på den Absolutte Sandheds upersonlige form, der er umanifesteret og ligger uden for sansernes rækkevidde.

Vis dėlto yra tokių, kurie nejunta potraukio Kṛṣṇos asmeniškam pavidalui. Jie tokie abejingi Kṛṣṇos asmeniškam pavidalui, kad rengdami komentarus „Bhagavad-gītai“ stengiasi ir kitus atitraukti nuo Jo, nukreipti jų pasiaukojimą į beasmenį brahmajyoti. Jie mieliau medituoja beasmenį, juslėms nepasiekiamą, neišreikštą Absoliučios Tiesos pavidalą.

Således er der i praksis to kategorier af transcendentalister. Arjuna forsøger nu med sit spørgsmål at afklare, hvilken metode er lettest, og hvilken af kategorierne der er den mest fuldkomne. Han forsøger med andre ord at afklare sin egen situation, for han er knyttet til Kṛṣṇas personlige form. Han er ikke knyttet til den upersonlige Brahman. Han vil gerne vide, om hans egen position er sikker. Den upersonlige manifestation, uanset om det er her i denne materielle verden eller i den Højeste Herres åndelige verden, udgør et problem for meditation. I virkeligheden kan man ikke rigtig forestille sig den Absolutte Sandheds upersonlige aspekt. Så Arjuna vil gerne sige: “Hvad er nytten af et sådant tidsspilde?” I kapitel 11 oplevede Arjuna, at det er bedst at være knyttet til Kṛṣṇas personlige form, for han kunne så samtidig forstå alle andre former, uden at der var nogen forstyrrelse i hans kærlighed til Kṛṣṇa. Dette vigtige spørgsmål, som Arjuna stiller Kṛṣṇa, vil belyse forskellen på de upersonlige og personlige opfattelser af den Absolutte Sandhed.

Taigi yra dvi transcendentalistų grupės. Arjuna stengiasi suprasti, kuris jų pasirinktų kelių lengvesnis ir kuri grupė – tobulesnė. Kitaip sakant, jis stengiasi išsiaiškinti savo padėtį, nes jam malonesnis Kṛṣṇos asmeniškas pavidalas, o ne beasmenis Brahmanas. Jis nori įsitikinti, ar jo padėtis yra patikima. Labai sunku medituoti beasmenę Aukščiausiojo Viešpaties apraišką, egzistuojančią materialiame ir dvasiniame pasaulyje. Iš tikrųjų tobulai suvokti beasmenį Aukščiausiosios Tiesos aspektą neįmanoma. Todėl Arjuna tarsi nori pasakyti: „Kam veltui gaišti laiką?“ Vienuoliktame skyriuje rašoma, kad Arjuna patiria, jog geriausia prisirišti prie Kṛṣṇos asmeniško pavidalo, kadangi taip savaime pažįstami kiti pavidalai ir niekas netrukdo mylėti Kṛṣṇą. Šis svarbus klausimas, kurį Arjuna uždavė Kṛṣṇai, padeda išsiaiškinti skirtumą tarp impersonalios ir personalios Absoliučios Tiesos sampratų.