Vadinamoji mokslo pažanga padėjo žmonių civilizacijai pasiekti didelių laimėjimų materialioje plotmėje: buvo sukurti kosminiai laivai, įvaldyta atominė energija ir t. t. Tačiau nepavyko išvaduoti žmogaus iš gimimo, senatvės, ligų ir mirties. Kaskart, kai išmintingas žmogus klausia vadinamųjų mokslininkų apie kančią, kurią gimdo gimimas, senatvė, ligos ir mirtis, jie išsisukinėja, sakydami, kad materialusis mokslas tobulėja ir ilgainiui sugebės padaryti žmogų nemirtingą, nesenstantį ir nesergantį. Tokie atsakymai rodo, kad mokslininkai visiškai nepažįsta materialios gamtos. Materialioje gamtoje veikia labai griežti dėsniai. Visa, kas materialu, pergyvena šešis kitimo etapus: gimsta, auga, kurį laiką išsilaiko, kinta, vysta ir galiausiai miršta. Šių šešių pokyčių neišvengia niekas, kas turi ryšio su materialiąja gamta, todėl niekas materialiame pasaulyje – nei pusdievis, nei žmogus, nei gyvūnas, nei augalas – negali gyventi amžinai.

Kiekviena gyvybės rūšis turi savo gyvenimo trukmę. Viešpats Brahmā, viršiausia materialios visatos gyva būtybė, gyvena milijonų milijonus metų, o mažyčio mikrobo gyvenimas trunka vos kelias valandas. Tačiau niekas nėra amžina materialiame pasaulyje. Tam tikromis sąlygomis daiktai atsiranda arba yra sukuriami ir kurį laiką egzistuoja, o jeigu jų gyvenimas trunka kiek ilgėliau, jie auga, dauginasi ir tolydžio vysta, kol visiškai išnyksta. Pagal šiuos dėsnius, anksčiau ar vėliau turi mirti ir patys Brahmos, kurių skirtingose visatose yra milijonai. Todėl visa materiali visata vadinama Mṛtyuloka, mirties kraštu.

Mokslininkai materialistai ir politikai mūsų planetą mėgina padaryti nemirtingųjų pasauliu, nes neturi jokių žinių apie dvasinę gamtą, kur nėra mirties. Taip yra dėl to, kad jie visiškai nesusipažino su Vedų raštais, kurių puslapiuose sukauptas brandus transcendentinis patyrimas. Deja, šiuolaikinis žmogus nelinkęs semtis žinių iš Vedų, Purāṇų bei kitų šventraščių.

„Viṣṇu Purāṇa“ (6.7.61) pasakoja:

Dievo Asmuo, Viešpats Viṣṇu, valdo įvairiausias energijas – parā (aukštesniąją) ir aparā (žemesniąją energiją). Gyvosios esybės priskitinos aukštesniajai energijai. Materialioji energija, kurios nelaisvėje mes esame, yra žemesnioji energija. Materialioji kūrinija egzistuoja žemesniosios energijos dėka, ji aptemdo gyvosios esybės sąmonę neišmanymo skraiste (avidyā) ir priverčia ją veikti karmiškai. Tačiau egzistuoja ir kita, aukštesniosios energijos dalis, kuri skiriasi tiek nuo materialiosios, arba žemesniosios energijos, tiek ir nuo gyvųjų esybių. Ši energija sudaro amžiną, nemirtingą Viešpaties buveinę. Apie tai liudijama „Bhagavad-gītoje“ (8.20):

Visos materialios planetos – aukštesniosios, žemesniosios ir viduriniosios, įskaitant Saulę, Mėnulį ir Venerą, – išsibarsčiusios po visą visatą. Šios planetos egzistuoja tol, kol gyvena Brahmā. Tačiau kai kurios žemesniosios planetos yra sunaikinamos, pasibaigus vienai Brahmos dienai, o kitą Brahmos dieną jos vėl kuriamos. Aukštesniosiose planetose laikas skaičiuojamas kitaip negu Žemėje. Vieneri mūsų metai daugelyje aukštesniųjų planetų prilygsta dvidešimt keturioms valandoms, t. y. vienai parai. Pagal šių planetų laiką keturi Žemės amžiai (Satya, Tretā, Dvāpara ir Kali) tetrunka dvylika tūkstančių metų. Šis laiko tarpsnis, padaugintas iš tūkstančio, sudaro vieną Brahmos dieną, tiek trunka ir Brahmos naktis. Tokios trukmės dienos ir naktys sudaro mėnesius ir metus, o Brahmā gyvena šimtą metų. Brahmos gyvenimo pabaigoje visas kosminis pasaulis sunaikinamas.

Atėjus Brahmos nakčiai, gyvosios būtybės, gyvenančios aukštesniosiose planetose – Saulėje ir Mėnulyje, taip pat Martyalokos, Žemės planetos, bei žemesniųjų planetų gyventojai nugrimzta į naikinimo vandenis. Brahmos naktį nė viena gyva būtybė, jokia gyvybės rūšis, neturi išreikšto pavidalo, nors kaip dvasinės esybės jos tebeegzistuoja. Toks neišreikštas būvis vadinasi avyakta. Pasibaigus Brahmos gyvenimui, kai pradedama naikinti visa visata, prasideda kitas avyaktos periodas. Tačiau be pasaulio, kuris pergyvena du neišreikštosios būties periodus, yra dar ir dvasinė atmosfera, arba gamta. Šioje atmosferoje plauko daugybė dvasinių planetų, kurios egzistuoja amžinai – net tada, kai pasibaigus Brahmos gyvenimui sunaikinamos visos materialios visatos planetos. Materialių visatų yra labai daug ir visas jas valdo Brahmos, tačiau visas Brahmų valdomas kosminis pasaulis sudaro vos vieną ketvirtadalį visos Viešpaties energijos (ekapāda-vibhūti). Tai žemesnioji energija. Anapus Brahmos valdų driekiasi dvasinė gamta, kuri vadinasi tripād-vibhūti ir sudaro tris ketvirtadalius Viešpaties energijos. Tai aukštesnioji energija, arba parā-prakṛti.

Aukščiausiasis Asmuo, viešpataujantis dvasiniame pasaulyje, yra Viešpats Śrī Kṛṣṇa. „Bhagavad-gītos“ tvirtinimu (8.22), prie Jo galima priartėti tiktai su besąlygišku atsidavimu tarnaujant Jam. Kiti metodai: jñāna (filosofija), yoga (misticizmas) ar karma (veikla dėl naudos) – tam netinka. Karmiai – žmonės, triūsiantys dėl naudos, gali pasikelti į Svargalokos planetas, prie kurių priskiriama Saulė bei Mėnulis. Jñāniai ir yogai gali pasiekti dar aukštesnes planetas, pavyzdžiui, Maharloką, Tapoloką ir Brahmaloką. O tie, kurie dar toliau pažengė, vykdydami atsidavimo tarnystę, patenka į dvasinę gamtą – arba į švytinčią kosminę atmosferą dvasiniame danguje (Brahmaną), arba į Vaikuṇṭhos planetas, nelygu, kokios jų ypatybės. Tačiau viena yra tikrai aišku – niekas nepateks į dvasines Vaikuṇṭhos planetas be atsidavimo tarnystės patirties.

Materialiose planetose kiekvienas – nuo Brahmos iki skruzdėlės, stengiasi valdyti materialią gamtą, ir tai vadinasi materializmo liga. Kol gyva būtybė serga šia liga, ji priversta nuolat keisti kūnus. Kad ir kokį pavidalą ji gautų – žmogaus, pusdievio ar gyvulio, ji dukart neišvengiamai pateks į neišreikštą būvį – per naikinimą, kuris vyksta Brahmos naktį, ir naikinimą pasibaigus Brahmos gyvenimui. Jei mes nenorime nuolatos gimti ir mirti, jei norime atsikratyti gimimo ir mirties palydovų – senatvės ir ligų, turime stengtis patekti į dvasines planetas, kur galėsime amžinai gyventi drauge su Viešpačiu Kṛṣṇa arba Jo visiškomis ekspansijomis, Nārāyaṇomis. Viešpats Kṛṣṇa ir Jo visiškos ekspansijos viešpatauja visose dvasinėse planetose, kurių yra nesuskaitoma daugybė. Tai patvirtina śruti-mantros: eko vaśī sarva-gāḥ kṛṣṇa īdyaḥ, eko ’pi san bahudhā yo ’vabhāti („Gopāla-tāpanī Upaniṣada“ 1.3.21).

Niekas negali primesti savo valios Kṛṣṇai. Tai sąlygota siela trokšta viešpatauti materialioje gamtoje, tačiau ji būna priversta paklusti materialios gamtos dėsniams ir kenčia, vis iš naujo gimdama ir mirdama. Viešpats nužengia į žemę atkurti religijos principų, ir pats svarbiausias iš šių principų yra išsiugdyti norą atsiduoti Viešpačiui. Toks yra esminis Viešpaties nurodymas „Bhagavad-gītoje“ (18.66): sarva-dharmān parityajya mām ekam śaraṇaṁ vraja – „Atmesk visus kitus siekius ir tiesiog atsiduok Man.“ Tačiau kvailiai tuoj apipynė šį nurodymą savo interpretacijomis ir toliau mėgina įvairiausiais būdais klaidinti žmones. Žmonės skatinami steigti ligonines, o ne mokytis atsidavimo tarnystės, kuri padėtų jiems patekti į dvasinę karalystę. Jie mokomi domėtis tokia veikla, kuri teikia laikiną palengvėjimą, tačiau niekada nesuteikia tikros laimės. Norėdami sutramdyti siautėjančias gamtos jėgas, jie steigia įvairiausias visuomenines ir pusiau valstybines organizacijas, tačiau iš tikrųjų nežino, kaip tą visagalę stichiją apraminti. Daugybė žmonių garsėja kaip didžiausi „Bhagavad-gītos“ žinovai, tačiau šie žinovai pro pirštus praleidžia svarbiausias „Gītos“ tiesas, kuriose mokoma, kaip numaldyti materialiąją gamtą. Tuo tarpu „Bhagavad-gītoje“ (7.14) aiškiai pasakyta, kad vienintelis būdas numaldyti visagalę gamtą – pažadinti savyje Dievo sąmonę.

Ši „Śrī Īśopaniṣados“ mantra moko, kad lygia greta reikia gerai pažinti tiek sambhūti (Dievo Asmenį), tiek vināśą (laikiną materialųjį pasaulį). Pažinus vien tik laikiną materialųjį pasaulį, nieko negalima išgelbėti, nes gamtoje nuolat vyksta naikinimo procesas (ahany ahany bhūtāni gacchantīha yamālayam). Naujų ligoninių steigimas neišgelbės nieko nuo naikinančių gamtos jėgų. Išsigelbėti žmogus tegali gavęs išsamių žinių apie amžiną, palaimos ir išmanymo kupiną gyvenimą. Vedų tikslas – išmokyti žmones meno, kaip pasiekti amžinąjį gyvenimą. Žmonės dažnai žavisi tuo, kas laikina ir grindžiama jutiminiais malonumais, tačiau vergavimas jutimų objektams klaidina žmogų ir skatina jo degradavimą.

Todėl mes, pasirinkę teisingą kelią, turime gelbėti tiek save, tiek savo artimą. Tiesa negali patikti ar nepatikti. Tiesa yra tiesa. Jei mes norime, kad mums netektų nuolat gimti ir mirti, turime su atsidavimu tarnauti Viešpačiui. Čia negali būti kompromisų, nes tai – būtinybė.