TEXT 19

Verš

Tekstas

bahūnāṁ janmanām ante
jñānavān māṁ prapadyate
vāsudevaḥ sarvam iti
sa mahātmā su-durlabhaḥ

Synonyma

Synonyms

bahūnām — mnoha; janmanām — opakovaných zrozeních a smrtích; ante — po; jñāna-vān — ten, kdo má úplné poznání; mām — Mně; prapadyate — odevzdává se; vāsudevaḥ — Osobnost Božství, Kṛṣṇa; sarvam — všechno; iti — takto; saḥ — ta; mahā-ātmā — velká duše; su-durlabhaḥ — nesmírně vzácná.

bahūnām — daugelio; janmanām — besikartojančių gimimų ir mirčių; ante — po; jñāna-vān — tas, kuris turi visišką žinojimą; mām — Man; prapadyate — atsiduoda; vāsudevaḥ — Dievo Asmuo, Kṛṣṇa; sarvam — viskas; iti — taip; saḥ — ta; mahā-ātmā — didi siela; su-durlabhaḥ — labai retai sutinkama.

Překlad

Translation

Ten, kdo má opravdu poznání — po mnoha zrozeních a smrtích, se Mi odevzdá, když ví, že jsem příčinou všech příčin a vším, co existuje. Taková velká duše je nesmírně vzácná.

Po daugybės gimimų ir mirčių tas, kuris iš tikrųjų žino, atsiduoda Man, nes suvokia, kad Aš – visų priežasčių priežastis ir visa, kas egzistuoja. Bet tokia didi siela labai reta.

Význam

Purport

Živá bytost, která po mnoha životech koná oddanou službu či transcendentální obřady, může spočinout na úrovni transcendentálního, čistého poznání, že Nejvyšší Osobnost Božství je konečným cílem duchovní realizace. Když se začátečník pokouší zbavit své připoutanosti k hmotě, mívá sklony k neosobnímu pojetí, ale s dalším pokrokem pochopí, že v duchovním životě existují činnosti a ty jsou podstatou oddané služby. S touto realizací začne být poután k Nejvyššímu Pánu, Osobnosti Božství, a odevzdá se Mu. Tehdy může vidět, že milost Śrī Kṛṣṇy je vším, Kṛṣṇa je příčina všech příčin a hmotný projev na Něm není nezávislý. Vnímá, že hmotný svět je převráceným odrazem duchovní rozmanitosti a vše je spojeno s Nejvyšším Pánem Kṛṣṇou. O všem tedy uvažuje ve vztahu k Vāsudevovi, Śrī Kṛṣṇovi. To, že vidí Vāsudeva všude, rychle vede k tomu, že se plně odevzdá Jemu, Nejvyššímu Pánu Kṛṣṇovi jakožto vrcholnému cíli. Takové odevzdané velké duše jsou nesmírně vzácné.

KOMENTARAS: Gyvoji esybė, daugybę gyvenimų pašventusi dvasinei praktikai ir pasiaukojimo tarnystei, gali įgyti transcendentinį gryną žinojimą, kurio esmę sudaro tai, kad galutinis dvasinio pažinimo tikslas – Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Kai dvasinio pažinimo pradžioje žmogus stengiasi nugalėti potraukį materializmui, jis linksta į impersonalizmą, tačiau darydamas pažangą supranta, kad dvasinis gyvenimas – tai veikla, o ta veikla yra pasiaukojimo tarnystė. Tai suvokęs žmogus pajunta potraukį Aukščiausiajam Dievo Asmeniui ir atsiduoda Jam. Tuomet jis jau supranta, kad viskas – Viešpaties Śrī Kṛṣṇos malonė, kad Kṛṣṇa – visų priežasčių priežastis, ir kad šis materialus pasaulis negali egzistuoti nepriklausomai nuo Jo. Toks žmogus supranta, kad materialus pasaulis – tai iškreiptas dvasinio pasaulio įvairovės atspindys, suvokia, kad viskas susiję su Aukščiausiuoju Viešpačiu Kṛṣṇa. Todėl jis visur mato ryšį su Vāsudeva, t.y. Śrī Kṛṣṇa. Toks visapusiškas Vāsudevos matymas paskatina žmogų visiškai atsiduoti Aukščiausiajam Viešpačiui Śrī Kṛṣṇai kaip aukščiausiam tikslui. Tokia atsidavusi didi siela labai reta.

Tento verš je velice pěkně vyložen ve třetí kapitole Śvetāśvatara Upaniṣady (verše 14 a 15):

Šis posmas puikiai paaiškintas trečiame „Śvetāśvatara Upaniṣados“ skyriuje (14 ir 15 tekstai):

sahasra-śīrṣā puruṣaḥ
sahasrākṣaḥ sahasra-pāt
sa bhūmiṁ viśvato vṛtvā-
tyātiṣṭhad daśāṅgulam

puruṣa evedaṁ sarvaṁ
yad bhūtaṁ yac ca bhavyam
utāmṛtatvasyeśāno
yad annenātirohati

V Chāndogya Upaniṣadě (5.1.15) stojí: na vai vāco na cakṣūṁṣi na śrotrāṇi na manāṁsīty ācakṣate prāṇa iti evācakṣate prāṇo hy evaitāni sarvāṇi bhavanti — “V těle živé bytosti není hlavním činitelem ani schopnost mluvit, ani schopnost vidět, ani schopnost slyšet, ani schopnost myslet. Je to život, který je středem všech činností.” Podobně Pán Vāsudeva neboli Osobnost Božství, Śrī Kṛṣṇa, je nejdůležitější bytostí ve všem. K tělu patří schopnost mluvit, vidět, slyšet, myslet a podobně, ale pokud se nepoužívají ve vztahu k Nejvyššímu Pánu, jsou bezcenné. A jelikož Vāsudeva proniká vším a vše je Vāsudeva, oddaný se Mu odevzdává s úplným poznáním (srovnej: Bhagavad-gītā 7.17 a 11.40).

„Chāndogya Upaniṣadoje“ (5.1.15) pasakyta: na vai vāco na cakṣūṁṣi na śrotrāṇi na manāṁsīty ācakṣate prāṇa iti evācakṣate prāṇo hy evaitāni sarvāṇi bhavanti – „Nei gebėjimas kalbėti, nei regėti, nei girdėti, nei mąstyti nėra pagrindinis gyvosios būtybės kūno veiksnys; gyvybė – štai kas visos veiklos centras.“ Taip ir Viešpats Vāsudeva arba Dievo Asmuo, Viešpats Śrī Kṛṣṇa, yra pagrindinė visur esanti esybė. Materialus kūnas turi gebėjimą kalbėti, regėti, girdėti, protauti etc. Bet kai gebėjimai nesusiję su Aukščiausiuoju Viešpačiu, jie netenka savo svarbos. O kadangi Vāsudeva yra visa persmelkiantis ir viskas yra Vāsudeva, bhaktas, turintis visišką žinojimą, Jam atsiduoda (žr. „Bhagavad-gītą“ 7.17 ir 11.40).